Bendravimo su priešingos lyties atstovais man netrūksta, bet dažnai aplanko mintis, jog “kažkas čia ne taip”… Dažnai norisi vienatvės ir nupurto pagalvojus apie santykius. Kartais nesinori kalbėtis ir visada mano pašnekovai to nesupranta. Tada pradedu keikti vyriškąją giminę – kokie nesupratingi, mat. Galbūt taip yra dėl to, kad nesutikau to kažkokio ypatingo, TO žmogaus? Bet vėlgi – man viskas neįtinka.

Pati esu kiek linkusi į snobizmą, mėgstu diskusijas, visame kame kapstymąsį giliau. Didelę reikšmę man turi visokio plauko menai – mėgstu muziką, literatūrą, kiek mažiau domiuosi daile. Ir tikrai nebūtina, kad vaikinas klausytųsi ir skaitytų tą patį, ką ir aš – labai vertinu originalumą. Tik…vėlgi man kurioje nors vietoje neįtinka pažįstami vaikinai, o nepažįstamojo tokio, kuris man tiktų, atrodo, niekada nesutiksiu. Bėda, kad dažnai ir nenoriu, dažnai atrodo, jog nereikia, jog vienai lengviau. Bet suprantu, kad tai nėra normalu. Tad ką daryti, kad nusipurtyčiau nuo savęs vienatvės siekį ir pradėčiau atlaidžiau (ar ne iš taip aukštai) žiūrėti į vyrus?