tikrai įdomu ir man. O tu pati ketini stoti į vienuolyną?

Op

tikrai neketinu, tai man aktualu dėl artimojo tik

dvi pazystamos buvo istojusios i vienuolunus bet galutiniu izadu taip ir neprieme. Nusprende kad nori jausti ka reiskia buti mama. Vienos likimo nezinau. Kita draugavo su uzsienieciu, kol sis neapkaltino savanaudiskumu kai suzinojo kad laukiasi. Grizusi i lt augina sunu ir dirba darzelyje aukletoja.

Pazistu viena.. Gandai sklinda kad nuo vaikystes ji buvo labai uzdara, praktiskai su nieku nebendravo, o veliau apturejp labai nelaiminga meile.. Tai ir uzsidare ne tik savyje, bet ir nuo isprinio pasaulio. Manau ji laiminga, tik savotiskai.

Žmogaus nepakeitė niekaip. Pati buvau visiškai netikinti, todėl man artimo žmogaus sprendimas stoti į vienuolyną buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tikrai viską įsivaizdavau gerokai kitaip… Stereotipai. Dabar ypač juokinga, kai kiti bando atkalbėt susidūrę su pan. situacija sesę ar draugę ir pan. Arba siūlosi “išgelbėt” Gi sektos čia visur, matai. Stereotipas, kad ten stoja KITOKIE žmonės, visiškas stereotipas. Labai daug išsilavinusių, ne vieną kalbą mokančių, ieškančių… You only live once. Jei dar mūsų pasaulėžiūra nesutampa su kitų, tai nereiškia, kad negalime gyventi kaip norim…

Jei turite konkrečių klausimų – rašykit į PM.

as noriu!!

Perskaicius komentara ir paziurejus i tavo avatara sukyla keistos mintys.

mano grupioke po pirmo kurso isejo i vienuolyno. nors zinojau, kad vaiksto su dideliu kryziumi ir trankosi po ivairias baznycias, man tai visvien buvo smugis. su laiku apsipratau. dabar labai pasikeitusi. seniau nenoredavo apie tai kalbeti. atsaudavo: “o kodel tave tai domina”? taip, kad motyvu tikrai nezinau.

O ir nėra ko pasakoti tų motyvų, kadangi tie, kuriems toks sprendimas yra neįprastas ir keistas – vis vien nesupras, gal net išjuoks

Na žinokite tikrai tos moterys nėra kažkokios kitokios….

Nors gal būna visokių, negaliu už visas kalbėti. Bet tikrai yra ir labai fainų.

ačiū šiek tiek pozityvo gavau, kad tai nieko tokio. Aš esu neitin tikinti ir daugiau save priskiriu prie ateistų, neturiu ryšio su bažnyčia apart to, kurį padėjo tėvai pakrikštydami ir vesdami pirmos komunijos, pati galėdama rinktis jau nebeėjau sutvirtinimo, todėl nežinau, kaip kiek galima tolerantiškiau priimti tą sprendimą žmogaus ir kiek bendravimą liečia religija vienuolėms, juk visgi tai tampa gyvenimo būdu.

mane visad traukdavo visokie vienuolynai bet pati nenorėčiau ten stoti, tiesiog šiaip kažkokia įdomi aura

Draugas norėjo eiti į vienuolyną, aktyviai bendravo su Pranciškonais, bet vėliau jie patys jam patarė, kad jam labiau reikia pasaulio, o ne vienuolyno

O Jūs smalsumo dėlei imkit ir nuvykit paviešėt porai dienų į kokį nors vienuolyną, kuris priima “prašalaičius”. Susidarysite savo nuomonę. Anaiptol nesakau, kad reikia pult melstis ir pan. Pabūkit tiesiog stebėtoja. Aš irgi taip dariau. Gyvenau visiška jų dienotvarke… Pasistengiau pažvelgt ne iš savo, bet iš jų “varpinės”.