Viską gadinu
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
AMŽINAI. Visada, visiems, viską.. Tokia nevykėlė jaučiuosi. Pradėsiu nuo to, kad turiu vaikiną. Kurį beprotiškai myliu, bet negaliu jam to parodyt. Visada kviečia susitikt pirmas jis, rašo pirmas jis, susipykstam amžinai dėl manęs, bet susitaikom tik jo iniciatyva. Kalė, debilė paskutinė esu, kad nevertinu jo. Nors iš tikrųjų nežmoniškai jis man svarbus, tik niekaip negaliu persilaužt per save. Nors ne pirmas man jis, bet niekada nesijaučiau tokia mylima, tokia svarbi kažkam, žinau, kad joks kitas taip nemylės manęs kaip jis. Visada jam gadinu nuotaiką atrodo, nes būnu liūdna apskritai beveik visą laiką, beveik su niekuo nebendrauju, nes bijau, nekenčiu alinkinių žmonių, nekenčiu miesto, kuriam gyvenu, tik yra motyvacija kažkiek ta, kad vasarą užsidirbsiu pinigų ir išvažiuosiu ten, kur senai norėjau. Ankščiau buvau labai linksma, draugiška, eidama, kad ir gatvėje šypsodavausi aplinkiniams, visada visiems padėdavau, juokiausi, linksmindavausi su draugais. Dabar jau nuo pirmadienio laukiau šio vakaro, kai galėsiu atsidaryt butelį viena, niekieno netrukdoma, be tų erzinančių žmonių balsų, tų rusiškų dainų, kurios visada sueina kai geri, fe. Jaučiuosi tokia vieniša, išskirtinė. Pažįstamas yra paklauses manęs ar kažką vartoju, nes taip panašiai atrodau kartais, sėdžiu, žiūriu į vieną tašką, ir net kai kas kviečia mane negirdžiu, kažkokia neadekvati aplinkoj. Jeigu kas prieina ir nori susipažint, atstumiu tą žmogų. Tiesiog neprisileidžiu prie savęs žmonių, tiek naujų, tiek dabar jau ir senų pažįstamų. Niekas apie mane beveik nieko nežino, o jau įsivaizduoja, kad labai gerai pažįsta. Nė velnio. Žinau vieną, kad reikia keistis, nors iš kitos pusės nenoriu, nes man gerai taip kaip yra. Man patinka būti vienai, klausytis kitokios muzikos negu mano amžiaus žmonės, rengtis kitaip, dėl to kai pasakau kažkam, tiesiog pradeda juoktis. Mane nervina, kai tos panos dabartinės, po kiekvieno sakinio pradeda žvengt savo isterišku juoku, kuris žudo tiesiog ir neįsivaizduoju ką jos tuo nori parodyt. Ačiū, išsiliejau, atsiprašau, jeigu kam su savo neigiamom emocijom sugadinau nuotaiką, tikrai atsiprašau.
Tas bei anas girdėta ir man…
kaip suprast ?
Galiu relate’int.
man tas pats, tik gal net dar ziauriau
Kai paskaičiau temos pavadinimą, pagalvojau apie save, bet kiek kitokiu kampu. Kartais jaučiuosi, kad rankos iš užpakalio auga arba abi kojos kairios. Nu atrodo tokios vėplos dar reik paieškot. Pastoviai kur užkliūnu, nugriūnu, kažką numetu, sudaužau, sulaužau. Atrodo žmonės kaip žmonės, eina normaliai, ne, aš būtinai turiu nuo laiptų nusiverst ar šiaip kur lygioj vietoj išsitiest. Arba valgydama apsidrėbiu, išpilu kokį gėrimą. Kartais jaučiuos tokia vaikščiojanti nelaimė, kad geriau kojos iš namų nekelt.
Visi sau mes jaučiamės išskirtiniai
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
