Sveikos, merginos… Net nežinau nuo ko pradėt. Žodžiu, draugauju su vaikinu jau du mėnesius. Pradžioje pirmąjį mėnesį viskas buvo tobula, gražu, žinote, aš net nesapnavau, kad galiu būti tokia laiminga. Simpatija buvo begalinė ir abipusė. Viskas buvo jo iniciatyva, draugystė, bendravimas, susitikimas, pirmas bučinys, aš į tai atsakydavau su didžiule simpatija, tačiau žinoma, ir pati rodžiau dėmesį, rūpestį, stengiausi, atvažiuodavau pas jį, nustebindavau. Žodžiu, vienas kitam jautėm tikrai stiprų ryšį, nes abiems buvo beprotiškai gera.. Tačiau pastarąsias kelias savaites pastebėjau, kad vis kažkas yra negerai, jis darosi abejingesnis, pasyvesnis mūsų santykiuose. Na, aš žinoma klausiau kame reikalas, kas negerai. Jis atsakė, jog jam “dabar toks laikotarpis”. Žodžiu, tarkim depresija ar šiaip nesiseka viskas, juk visiems pasitaiko. Aš į akis per daug stengiaus nelįsti, pozityviai nuteikti, tačiau viskas veltui… Nes visa šito nesąmonė persikėlė į mūsų santykius, jis tapo abejingas, prasidėjo ignoravimai. Ne kartą buvom susitarę susitikti, tačiau jam atsirasdavo vis svarbesnių reikalų. Tai mane be galo skaudino, ir aš jam tai pasakiau. Tačiau žinot koks buvo jo atsakymas? Jog jis dabar nenuotaikoj ir pakalbėsim kitą kartą. Susipykome prieš pat mano gimtadienį. Žinote, tikėjaus, kad gimimo dieną jis atvažiuos pas mane, atsiprašys, nes prisidirbo tai jis (turėjom susitikti šeštadienį, bet jis išvažiavo į gimtadienį, tai nukėlėm susitikimą sekmadieniui, tačiau jis antrą kartą per visą draugystės istoriją, tiesiog matomai po audringo tūso nusigėrė, ir visą dieną pramiegojo, nors pažadėjo, jog to nebus). Vis gi per gimtadienį sulaukiau žinutės, abejingos žinutės su gimtadieniu, ir kad nežino ką pasakyti, kai aš pykstu. Aš neatrašiau, tikėjaus, kad bent paskambins, parodys, jog tikrai rūpiu. Tačiau nieko… BET parašė į fb ir paklausė ar dabar taip ir nekalbėsiu, paklausiau ką turėčiau jam pasakyti ir kodėl, kai visą šitą košę užvirė jis. Susipykom, tiksliau ne, nesusipykom. Tačiau jis pasakė, jog pats nežino ko nori, turbūt nieko, ir jog mums nieko nesigaus. Kitais žodžiais tariant – aš nusibodau. Taip, per mano gimtadienį… (Nors ir nesureikšminu šitos dienos, bet vis tiek…) Žinoma, pasakiau, jog ne per fb reiktų aiškintis santykius, tad jis pasiūlė susitikt. Ir viskas, rytoj susitinkam. Iki šiol jokių žinių iš jo, jau antra diena. Akivaizdu, jog rytoj viskas baigsis santykių nutraukimu, tačiau nežinau kaip elgtis, aš nenoriu pabaigos, noriu vėl tos gražios draugystės, kuri buvo santykių pradžioje. Nežinau, ar bandyti šaltai reaguoti (kas beveik neįmanoma) ar bandyti gelbėti situaciją, tačiau kaip?.. Ar geriau tiesiog susitaikyti su situacija?