vyras ir persileidimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos.. papasakosiu savo liūdna istorija. Su savo suzadėtiniu draugaujame senai, o dabar jau esam metai, kaip susizadeje…ruosiames vestuvems, taupomes pinigelius. Per si laikotarpi as pastojau. Nors tai buvo neplanuota, taciau labai apsidziaugem vaikeliu ir labai jo laukem, pirkom ivairiausius daiktus, netgi vestuves atkelem velesniam laikui, kuomet pasigimdysiu. Vyras mano busimas taip pat buvo begalo laimingas, kas vakara glostydavo pilveli ,su juo snekedavosi. Kaip pirma karta besiruosianti buti mamyte buvau labai atsargi, ziurejau ka valgiau, zodziu dariau viskas kas butu gerai vaikeliui. Niekad nerukiau o ir neperdaugiausiai gerdavau. Ir stai..isejo taip kad as persileidau del neva infekcijos organizme, dabar tiksliai net nebepamenu o ir nenoriu atsiminti. Tai labai mums pakenke. As ilga laika net nenorejau lipti is lovos, nei draugiu nei mamos paguoda nepadejo..pati nusprendziau, kad be psichologo neissiversiu. Taigi uzsirasiau pas ji. Vyras visgi mano, to atsisake..pasake, kad jam to visiskai nereikia. Taciau jis labai atsalo. Nebeeziuri beveik i mane, isgeria dazniau, su draugais iseina, daug daugiau dirba, zvejoja….zodziu atrodo daro viska kad kuo maziau laiko praleistu su manimi, Kalbam banaliom frazem, apie darba, namus, filmus ir t.t…jokio suzadetiniu silto bendravimo. Psichologas patare vel uzsiimti vestuvemis, ne staip nukreipsiu mintis..ta ir bandau daryti..taciau vyras visiskai neprisideda. Anksciau viska kartu su manimi rinko, taresi…o dabar nieko. Klausiau ar jis nebenori manes vesti, atsake, kad tik prisigalvoju…nezinau, ka daryti, jis man neissisneka. Pas psichologa neina..man tip baisu
nzn ka patarti, nebent toki dalyka, kad bandyt is naujo pastoti, kaip nors nustebinti.. nes is pasakojimo matos, kad tiek pas ji , tiek pas tave vis dar neigiamos mintys sukasi galvoje apie tai kas ivyko
kolkas daktaras ir psichologas nepataria pastoti….reikia dar laiko kad organizmas atsistatytu o ir psichologine bukle pageretu. beto vyras su manimi nemiega…o kazkaip ir pati nebeta jauciu….kolkas apie seksa net nepagalvoju
Kaip suprantu viskas ivyko nesenai. Turi praeiti laiko. Jis turi susigyventi, skaudus zingsnis abiems ivyko. Duokit vaikinui laiko. Ir stiprybes jums.
Aciu jums.
Vyrui irgi šokas.. jam manau taipogi reiktų pas psichologą..
Zinau kad reiktu. Bet juk jis vyras.o ikalbet eiti pas psichologa tai beveik neimanona
Manau, svarbiausia dabar nespausti vyro lendant į akis ir vis bandant jį prašnekint. Tai didelis smūgis, tad, matyti, jog jis dabar atsitvėrė siena ir viską išgyvena savaip. Vyrai paprastai taip daro – užsidaro savame kiaute ir tūno ten tol, kol pagaliau būna pasirengę priimti pagalbą arba išsilaižo žaizdas. Moterys lengviau išgyvena tokias tragedijas, nes mes galime išsiverkti, išliūdėti, atsiremti į artimuosius. Jums siūlyčiau tiesiog ramiai, švelniu tonu, nekaltinat vyro papasakoti, kaip jūs pati jaučiatės dėl to įvykio, ko jūs norėtumėte iš vyro pusės. Būtinai pasakykite, kad suprantate jį, niekuo nekaltinate, jog esate šalia ir esate pasirengusi bet kada jį išklausyti. Tiesiog parodykite jam, kad gali į jus kreiptis tada, kai bus pats tam pasirengęs. Svarbu nejausti jokio spaudimo, nes kitaip rezultatas bus tik priešingas. Nenuleiskite rankų ir šiek tiek kantrybės Didžiausios sėkmės jums
Aciu uz toki patarima! Labai aciu
Nelysti vyrui I akis?? Kas cia per nesamone? Kaip vyras gali buti toks savanaudis?! Nesuprantu, kodel Jums nepadeda.. juk abiems skaudu, kartu turite isgyventi.. toks vaizdas, kad jis mat vienas kencia.. atleiskit, betbnet supykde mane toks vyro abejingumas jums
Jus autore ziurekites saves o ne savo vyro, jeigu jis sako kad jam nereikia psichologo pagalbos galbut jis teisus, as zinau kaip begalo sunku gyventi su depresuojanciu zmogumi, todel vyras ir praleidzia mazai laiko su jumis, nes jam ir taip sunku o dar jus pati esat gilioi depreaijoj. Mano pasiulymas butu toks, pirmiausiai pasirupinkit savo psichologine busena ir savijauta ir tuomet rupinkites vyru. Pamatysit viskas atsistos i savas vietas, reikia laiko.
Savaime suprantama, kad ir jam tai didelis smūgis… Bet šitaip elgtis? Nemanau, kad jam tai didesnis smūgis nei jums. Kaip tik jis turėtų jus palaikyti ir ne kitaip. Aišku tik viena, privalote su juo apie tai pašnekėti. Be spaudimo, bet išsakant savo lūkesčius.
O kur tusonka rašė, tas abejingumas tinka tuomet, kai čia yra tik vyro bėdos, kurias jis nori apmąstyti ir išspręsti vienas. O šiuo atveju, jis turėtų remti savo mylimąją, nes jai yra žymiai sunkiau nei jam. Ne jis savyje nešiojo gyvybę ir ne jis ją prarado.
Uzjauciu labai!
Vyrui tai pat sunku, bet jie tokios butybes, kad to neparodo. Manau tik laikas isgydys visas zaizdas! Kuo didziausios stiprybes jums. Praeis laiko ir planuokite kita leliuka. Tikiu, kad viskas bus gerai. Nors tokie isguvenimai tik suartinti turetu… bet juk tai vyras, gal tik tokiu elgesiu parodo, kad jam sunkum
Jūs nežinot, kiek skauda Jam – skausmo nepamatuosi ir nepalyginsi. Sutinku, autorė, prarado vaiką, kurį pati nešiojo, vyras gi prarado vaiką, sužadėtinę (kuri nusišalino nuo jo dėl savo skausmo), viltis apie gražią ateitį… Abiems ne pyragai ir abu turėtų atrasti jėgų palaikyti vienas kitą – bet tai nėra taip paprasta, kai skausmas toks didelis. Vienas dalykas, reikia duoti sau laiko, kad skausmas apmažėtų. Antra, reikia sumažinti skausmo keliamą vidinę įtampą dalinatis skausmu su artimais žmonėmis, draugais ar/ir psichologu (ką jie abu ir daro). Svarbu šioj netekties situacijoj nepamiršti, kad jie turi vienas kitą ir vis dar turi bendrą ateitį. Jų porai teko nelengvas išbandymas, bet jis įveikiamas su laiku, kitų žmonių pagalba, svarbu, kad noras kurti šeimą nedingtų.
Autore, nuoširdi užuojauta dėl to, ką Jums tenka išgyventi. Aš sunkiose situacijose vadovaujuosiu mintimi – viskas praeina, ir tai praeis. Su kiekviena diena bus lengviau, tiesiog reikia išgyventi šiandien. Jūs netekot to, kas buvo svarbu, bet svarbių dalykų dar liko Jūsų gyvenime – Jūsų mylimas žmogus, Jūsų artimieji, Jūsų šviesi ateitis. Visiems jiems reikia Jūsų – išsigedėkite, išsiverkite, bet nepasiduokite savęs gailesčiui. Jums dar viskas prieš akis.
Nežinauuuu, nesakau, kad jums nepritariu. Bet esant tokiai nelaimei reikia vienytis ir kartu ją išgyventi, palaikyti vienam kitą, galų gale kartu bandyti prasiblaškyti ir kažkaip grįžti į ankstesnį gyvenimą, o ne keliauti žvejoti ir pramogauti vienam su draugais, taip pat užsilaikyti darbe. Man tai rodo, kad žmogus vengia problemos sprendimo, vengia susitaikymo su esama padėtimi ir vengia padėti savo mylimajai. Nerimta. Nevyriška.
Kaip gaila, kad šitaip nutiko… Net nežinau ką bepatarti. Mano manymu kaip tik tokiu metu turėjo būti labai svarbus vyro palaikymas ir supratimas, o dabar jūs kenčiat ir jis kenčia, bet ne abu kartu… Tiesiog reikėtų apie tai pasikalbėti… Nes nemanau, kad tas laiko davimas padės kažkuo – galbūt jis kaip tik atitols? Nepalikit visko likimo valiai. Ir laikykitės…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
