O kodel teko issiskirt?

Taip,yra. Visus kitus vyrus is savo gyvenimo labai lengvai ismesdavau,o jo-niekaip negaliu pamirsti. Kai pamastau,tai taip skaudu pasidaro,kad nesam kartu…ir dar baisiau,kad daugiau tokiu jausmu ir nebepatirsiu. Su juo isejo ir dalele manes,jauciuosi tuscia. Tikrai labai didele tustuma viduje. Ir visi vyrai eje po jo,deja jos neuzpildo..

Prieš savaitę norėjau kurti lygiai tokią temą… Galvojau, kad aš viena, et mano istorija labai panaši, buvom per jauni, per naivūs ir taip nutiko, kad pasukom skirtingais keliais.. Prieš savaitę eidama su vaikinu sutikau jį, jis irgi buvo su mergina, tai net nežinau, nemoku apsakyt to jausmo, taip kirto per kelius, toks tvinktelėjimas lyg elektros gerai gavus D mačiau iš jo akiu, kad jis jautės lygiai taip pat, vis dar susirašom kartais, nors praėjo gal 5 metai, jis turi mergina, aš irgi vaikina, kurį tikrai myliu, tik ta meilė kitokia. Tačiau žinau, kad niekad nebūsim kartu, taip jau yra sudėliota likimo, bet ta trauka abipusė yra nežmoniška, turbūt nėra dienos kai aš apie jį nepagalvočiau saugokot merginos savo meiles, nes antros tokios gali ir nepasitaikyt)

Yra. Vienas vyras, kuris pakeitė mano gyvenimą. Atsirado dar vaikystėje. Pamilau jį tada, bendravom iki kol suaugom, bendraujame ir dabar. Deja, visai neseniai tik išdrįsau apie tai prabilti, savo jausmus. Gaila, jis į juos atsakyti negali, kartu taip pat būti negalime, tačiau… turiu ir turėsiu nuostabiausią draugą… bet, turbūt net ir sutikus kitą, šio niekada nepavyks pamiršti. Gyvenimas kartais tikrai iškrečia įvairių pokštų, ne visada malonių, tiesa, tik reikia susitaikyti su tuo ir gyventi toliau.

Taip taip, žinoma yra. Kai pagalvoju buvom jauni, kvaili penkiolikmečiai, bet ta meilė buvo tokia graži, tokia tyra. Dabar abu turim savo gyvenimus. Bet aš niekada jo nepamiršiu.

Kaip toj Mikutavičiaus dainoj: “…. prisimena abi mylėtus vyrus, juokiasi abi, kad gyvena ne su jais… “

As tai taip myliu savo vyra, jis man pirma ir tikiuos paskutine meile, vaikystes pasilaikymu uz rankuciu meilem neskaitau, net nezinau jei taip atsitiktu, kad reiketu pasukti skirtingais keliais tikriausiai isproteciau, ir dar dabar atsimenu ta jausma kai pamaciau ji laukianti prie altoriaus, supratau, kad tai mano gyvenimo vyras. Tikiuosi, kad visoms taip pasiseks ir pries istekant zvelgsit savo tikrajam pasirinkimui i akis. Nes jausmas niekam niekada nebeprilygs

Tema labai labai įdomi!!!

Reikia gyventi cia ir dabar o ne kazkokiais prisiminimais, beto jeigu issiskyrete vadinasi taip lemta buvo ir gyvenime atsiras daug geresnis zmogus. Gyvenimas per trumpas svajoti apie praeiti, reikia dziaugtis akimirkomis dabar ir svajoti apie ateity

O is tiesu musu vaizduote kuria daug geresnius atsiminimus negu is tiesu jie yra.

Kiekvienas atvejis skirtingas… Pavyzdžiui mūsų atveju buvo taip, kaip sako “Kartais vien meilės neužtenka”. Labai dviprasmiški jausmai, aš žinau, kad net nenorėčiau pas jį grįžt, nors man buvo labai gera, bet man nepatiko kokia su juo tapau aš, todėl esu įsitikinus kad mums net ir geriau atskirai, bet vat tie jausmai… Jie niekur nedingsta laikas gydo, bet tie randai dažnai taip pat skausmingi būna.. Ir jau keli metai kaip turiu kitą žmogų, kurio gal taip aklai ir nemyliu, bet manau tai ir yra patirtis. Ir dievinu tą racionalią meilę, kai nevaikštai su rožiniais akiniais, o supranti už ką žmogų myli. Ir tas saugumo jausmas bent man yra žymiai geresnis už tą aklą, jaunatvišką meilę..

Buvo.. Bet nesakyčiau, kad tai meilė. Tiesiog žmogus turėjo kažką TOKIO. Gal kad labai jauna tuo metu buvau, o jis nemažai vyresnis. Iki dabar žinau, kad nieko gero mums nebūtų išėję, bet pasvajot galima..