Žaloju save. Foto
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Merginos ar gali būti susiję tarpusavyje nuolatinis pirštų apynagių lupimas su nepasitenkinimu savo svoriu, ar yra psichologinė to sąsaja, kad visa tai dėl nuolatinio streso?
Nes tiesiog nebegaliu žiūrėt į save veidrodyje, išeinu į gatvę ir galvoju, kad visi į mane žiūri, kokia aš stora. Nuolat čiupinėjuosi save, tikrindama ar dar labiau nesustorėjau, sportuoju, maitinuosi gerai, svoris nekrenta, o aš nebegaliu, mane tai varo į ne viltį… net bendraudama su žmogum, galvoju kad jis šlykštisi manim ir analizuoja mano kūno sudėjimą…sorry už padraikas, mintis stogas važiuoja, atsibodo būt lašiniu, nes tai mane nuo gimimo kamuoja, tai visą gyvenimą ir gyvenu su mintim būt liekna, bet dabar tos mintys ypač nesveikai suaktyvėjo – sekindamos mane emociškai.
Įkeliu pirštukų foto
……
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
<div
Gali būti sąsaja su tuom. Nagų/pirštų rakinėjimas bei draskymas rišasi su nerimu, o jūs, kaip galima spręsti iš to, ką parašėt, tikrai daug nerimaujat..
Kaip man kovot su tuo nuolatiniu lupimu? nes nulupu jau iki pirmų pirštų sulenkiamų kauliukų, žaizdos, skauda nuolat, tinsta, pūliuoja…
Manau, tau reikėtų pas psichologą apsilankyti.
Kad nežinau kaip viską sutvarkyt, draugam gėda apie tai sakyt, kad kankinuosi dėl svorio. O mama to nesupras, nes ji mane visad tikindavo, kad nesu stora…nors gimiau sverdama beveik 6kg
Tą patį manau, tik trūksta vidinio stimulo, nežinau kaip sureaguotų mama į tai…
o tu dieve, kaip šlykštu…labai netvarkingai atrodo tokios rankos…jei jau ir šlykštisi žmogus, tai tikrai ne tavo sudėjimu, o puliuojančiais pirštais…
Stengiuosi kuo labiau slėpti rankas bendraujant su žmonėm
Cia reikia psichologo pagalbos arba panaikinti visus veidrodzius namie.. nemaciau Taves, bet tikiu, kad kaip ir dauguma paneliu perdedi, kad esi stora. Viskas pasiekiama yra su kantrybe ir dieta, nereikia net sportuoti praktiskai.
Idomu kiek sveri jeigu jau taip zaloji save.
P.s as gimiau sverdamas 5 kilogramus, tai nieko nereiskia, nesveriu dabar 100… greiciau as pabaigciau mokslus ir galeciau oficialiai su diplomu pagelbeti zmonem ir uz tai pinigus gauti, o dbr tenka patarimus uz dyka dalinti , kreipkis jei nori )
Psichologas greičiausiai padėtų. Nerimas yra be galo bjaurus dalykas, jei įsiškanija tai sunku po to išraut jį su tom visom šaknim. Jis persismelkia ir iš vienos gyvenimo srities peršoka į kitas. Šiuo atveju to nerimo apraiškos yra labai ryškios ir manau tikrai vertėtų kreiptis į psichologus. Ką mama pagalvos tai žinai, tau to reikia gi, ne jai. Tikiu, kad jos nuomonė svarbi, bet jei pati supranti, kad to reikia, tai šiuo atveju mamos nuomonė turėtų būti antrame plane.
Gal viskas būtų kitaip, bet kai tos mintys apie svorį persekioja nuo paauglystės…ir niekas vis nesikeičia, tai dar labiau varo į ne viltį, numečiau apie 20kg ,tačiau žiūriu į veidrodį ir matau vien lašinius…nematau nei vienos gražios kūno vietos.
Ačiū už protingą pasisakymą, Jūs apibūdinot tai kas mane kamuoja, tai nepaaiškinamas nerimas
Bijau ir to, kad mama tiesiog nusivils manim, nes visada manim didžiavosi, visad būdavau ramstis šeimoj
Dabar svoris stovi ties 55kg ir jis nekrenta, kad ir ką bedaryčiau
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
