Isprovokavot ji tuo, kad kai uzsimesge pokalbis (kuris neturejo buti uzmegstas) , nepasakete, kad turite vaikina ir kad jis jusu nejeskotu. Bet matau nesuvokiat realybes. Pamastykit, jei jusu vaikinas eidamas pavalgyti kazkur su draugais, kabinetusi prie paneliu, prasytu ju vardu ir paskui per fb jieskotu ir dar i draugus pridetu, na cia gi apsurdas. Bet jei jums cia taip nekalta atrodo, tai padarykit eksperimenta, pasakykit savo vaikinui, zinai buvom pavalgyt ar pasedeti kavinei, susipazinau su vaikinu, jis paklause mano vardo , as jam pasakiau, tai jis mane surado per fb. Dabar mes draugai ir kviecia manes kavos.. vienu zodziu jau galiu netesti sio absurdo….. O dabar pagalvokit, kad jusu vaikinas taip galetu su jumis pasielgti… O del to kito vaikino, tai koks jis bebutu ar puikus ar mergysius, jis turi teisia zinoti, ka kviecia kavos, vistiek viskas isaiskes. Normalus tai pasakytu, tu ka “Dura” , visprote, turedama vaikina atejei, as jieskau rimtos paneles be santykiu.. taip irgi gali atsitikti.. Nes normalus nori bendrauti su normaliais, o lengvo budo su tokiais kaip jie patys.

,,Jei jis visada man to laiko ir neberas, nes ale jau ta pirma stadija, kai atlipti vienas nuo kito negalėjom, praėjo?”. Šitie tavo žodžiai daug ką pasako. Stadijų tikroj draugystėj nėra. Aš su savo vaikinu ketverius metus ir vis dar negalim vienas be kito, o ir kito vyro šalia savęs neįsivaizduoju nei dabar, nei ateity, nors ir sukiojasi aplinkui kiek tik nori žavių vaikinų. Svarbu yra žinoti, kad taviškis yra tas ir vienintelis, o jei kyla abejonių – vadinas dar nesutikai savojo. Tai yra tavo pasirinkimas, nei viena mes negalime nuspręsti už tave, kas gerai, kas blogai. Svarbiausias aspektas šitoje situacijoje, mano nuomone, yra tavo elgesys ir pagarba žmogui, su kuriuo esi artima metus laiko. Apsispręsk, ko iš tikrųjų nori, tik duok Dieve, neišdavinėk savo vaikino ir nedaryk nieko jam už nugaros.

Gal tau bus kitaip. As draugaudama susitikinejau su kitu vaikinu. Maniškis man dėmesio nerodė, elgėsi kaip su skuduru ( buvom pradraugavę 2-3 metus), atrodo taaaip patiko naujasis simpatija, tačiau dvejojau. Mėnesį bendravau su abiem. Poto nutraukiau bendravimą su naująja simpatija, nes bijojau veltis į naujus santykius. Po kokio pusmečio pasakiau apie tai vaikinui. Tai ėda jis mane iki šiol, vis prikaišioja , nepasitiki ir t.t. taip aš kalta, tačiau nebūčiau su niekuo bendravus jei man būtų dėmesį rodęs, o ne keikęs ir prie pc sėdejęs. Savo kaltės jis nepripažįsta. Tiesa, dar dažnai prisimenu tą bernioką, susukusį man galvą. Gal kitom aplinkybėm mums ir būtų išėja, tačiau esu su tuo pačiu maniškiu, kuris po truputį bando pamiršti. Esam laimingi.