Istorija apie labai kuklų žmogelį, kuris nemėgsta būti giriamas, tačiau tikrai yra to vertas.

Kuomet šiai merginai buvo ketveri metukai, neblaivių tėvų neprižiūrėta iškrito pro langą. Diagnozė – invalidumas. Medikai tik gūžčiojo pečiais į klausimą: ar kada nors ji vaikščios? Tėvo ši mergina niekada neturėjo. Ji gimė po vienos nakties nuotykio. Kas jis ir kur, niekas nežinojo, net pati mama. O motinai ir nebuvo įdomu, juk kasdien namo galėdavo parsivesti vis naują partnerį, kartu ir sugerovą. Praėjus pusmečiui po šios skaudžios nelaimės, ši mergytė buvo atimta iš motinos. Praėjus dar metams, mama (jei taip galima pavadinti) pareiškė, kad šio vaiko atsiimti neketina. Todėl ši mergytė dar 9 mėnesius gyveno neįgaliųjų vaikučių namuose. Vėliau ją įsivaikino seneliai. Jie dėjo visas pastangas į šios mergytės reabilitaciją ir gydymus. Skolinosi pinigų, patys valgė duoną, sėdėjo “ant centų”, bet viską darė, kad šiam žmogeliui nereikėtų gyvenimo praleisti vežimėlyje. Kai šiai merginai jau buvo 8 metai , ji sužinojo, kad jos motina susilaukė dar vieno vaiko. Tačiau iki tol ji su mama santykių nebepalaikė visiškai. Ji labai norėjo pamatyti savo sesutę, todėl pradėjo bendrauti su mama. Ši mergina iki 15 metų taip ir gyveno. Su seneliais, gana sunkiai ir vargiai, nuolatinės reabilitacijos ir skausmai, namų mokymas, jokių draugų ir sesutės lankymas, kurią beprotiškai mylėjo. Tačiau penkioliktais gyvenimo metais ji atsistojo ant kojų! Pirmą kartą atsistojo! Žinoma, nebuvo žengti žingsniai, tačiau ji stovėjo. Po metų skaudi žinia – senelis mirė. Po sunkių išgyvenimų, ši mergina vistiek nenuleido rankų! Ir 20-ais savo gyvenimo metais, ji pilnai pradėjo vaikščioti. Jau džiaugėsi gyvenimu, bet po kelių metų dar vienas smūgis. Jos sesutė pakėlė ranką prieš save… Dabar šiai merginai 29-eri. Ji nebeturi to, kas ją palaikydavo anksčiau. Artimiausi žmonės išėjo. Močiutė irgi. Prieš metus buvo palaidotas šios merginos paskutinis mylimiausias žmogus. Tačiau dabar ji laiminga. Ši mergina vaikšto, turi vaikiną, kuris ją myli ir ja rūpinasi ir laukiasi vaikelio, kurį jau dabar beprotiškai myli. Nuo šios merginos veido niekada nedingsta šypsena. Ji myli visus. Skruzdėlytę, voriuką, paukštuką. Visus! Tik jai skauda širdutę, nes žino, kad kažkur yra jos mama, tačiau jos nematė jau 6-erius metus ir apie ją nieko negirdėjo..

Ši istorija tikrai neišgalvota. Tikras gyvenimas. Ją parašiau todėl, kad labai žaviuosi šia mergina. Tiek stiprybės pas žmogų! Gal įkvėps ką nors ir iš jūsų! Žinau, kad kiekvienam problemos savos yra svarbiausios, bet tokie įvykiai mus įkvepia. Tuo pačiu, kviečiu ir jus pasidalinti žmonių istorijomis, tikromis, kurios įkvėptų gyventi ir kovoti.