žudau jaunystę :(
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos mielos visažinės. Noriu pasipasakoti, nes kantrybė baigia pasiekti kritinę ribą, noriu save išgelbėti nuo šito egzistavimo, nuo kažkokios nepaaiškinamos baimės, amžino nerimo, ašarų kaupimosi akyse nuo nežinia ko.
Ar aš viena tokia esu, kuri bijo. Bijo padaryti, kažką keisto, bijo patirti kažką naujo, bijo išeiti iš savo komforto zonos, bijo viešai kalbėti, bijo, kad kažkas blogai pagalvos apie tave, bijo kažkam pasipriešinti ir išsakyti savo nuomonę, bijo pasikeisti, nes nu ble ką pagalvos kiti. Ir taip visus dvam du metelius. Nu jau turėjau išaugti atrodo iš tokių baimių. Dabar kovoju su savo vidiniais demonais, nes rašau baigiamąjį darbą, kurį apsiginti reiks kalbant viešai… Mane tai žudo, parašius nedaug atrodo nieko nespėsiu. Praktika mano susijusi su bendravimu, vėl gi kiekvieną dieną kažkokia baimė. Verkiu vakarais, nes nebegaliu. Nebegaliu taip, aš turiu svajonių, kurias noriu įgyvendinti, bet vėl gi bijau. Aš nenoriu, kad taip būtų visą gyvenimą, jaučiu kad žudau save. Įkopiau į trečią dešimtį, bet neišugdžiau savybių, kurių reikia norint išgyventi šitam pasaulyje. Ir dar esu tinginė. Gal esat kuri buvus panašioje situacijoje, kaip išbridot iš šitų nesąmonių? ((
Taip, dar ir intravertiškumas prisideda prie viso to. Nu bet ar įmanoma viską pakeisti? Tapti visai kitokiu žmogui nei iki šiol buvau?
Vaistai ir terapija
Įmanoma. Dvasinis tobulėjimas… Sunku, bet manau verta keistis
man padeda tik metimas save tyčia į tas situacijos, kurių baisu. Kitaip irgi bijočiau visko gyvenime. O delsimas ir bijojimas, ir laukimas kažkokio geresnio momento gali niekad ir neateit. taip ir gyveni stagnacijoj iki kol pradedi konfrontuot savo baimes
Atrodo skaitau apie save visa teksta.. as irgi viesai bijau kalbeti , o pas mus beveik visi atsiskaitymai prezentacijos .. ta baime daugiau negu kitiem zmonem tas jaudulys as net pradedu drebeti , balsas dreba ir tada dar labiau susiparinu ir dar bligiau buna
Forumo tema perkelta iš “Širdies reikalai”
man tos pačios problemos. visa tai, kaip pastebėjau, labai susiję su žema saviverte, kuri nebuvo stiprinama vaikystėje. reikalingas didelis darbas su savimi
arba sureikšminam dalykus, kurie iš tiesų nėra reikšmingi.
pasikeisti visiškai neįmanoma, žiūrint į kokią aplinką pakliūsite iš dalies, aišku tas ir iš vaikystės ateina kažkiek kaip minėta, bet vis tiek su amžium pradedi dažnai nebesureikšmint taip visko, nes esi daugiau visko matęs. Na vieni laimingesni jaučiasi jaunystej, kiti gal vyresniam amžiu-je. Tiesiog per daug į save įsigilinusi ir analizuojate save, gal nukreipti demesį kitur- į pomegius kažkokius ir pan.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
