Ar pavydit normaliems žmonėms?

Žmonės skirtingi ir kiekvienas skirtingai normalumą suvokia. Man santykiai, šeima, ryšiai su gimine nėra kažkoks rodiklis. Sveikata, išvaizda, pinigai, karjera rūpi. Na, soc. gyvenimas yra. Keli artimi draugai, kolegos – to ir užtenka gyvam pabendravimui. Kartais yra noras ir padraugauti, tai tą ir padarau. Nepavydžiu tokių dalyku, nekompleksuoju dėl tokio gyvenimo būdo ir tai yra normalu. Gal kada bus noras ir šeimai, gal ne. Kol kas gerai, kaip yra.

Pavydziu tik tiem, kurie keliauja i brangias salis😁 o santykiu, soc rysiu, tai tikrai ne, meh

Žinoma, kad būna pavydo, bet niekada nežinai, kaip ten viskas iš vidaus, gal visai nepavydėtina. Nepagalvojot, kad gal ir jums kažkas pavydi laisvės, nepriklausomybės, jaunystės, išprusimo (sąrašą galit pratęsti pati).

Anonimas

Pavydziu tik tiem, kurie keliauja i brangias salis😁 o santykiu, soc rysiu, tai tikrai ne, meh

Pavyzdžiui, Suodaičiams? 😀

Manau normalu kažkiek pavydėti to, ko neturi. Pvz., aš pagalvoju, kaip būtų fainai turėt mylinčią šeimą, matau kaip draugai su mamom ar tėčiais varo kažkur atostogaut, ar kaip anie atvažiuoja jų aplankyt į užsienį, pagyvena kartu savaitę. Labai fainai atrodo, kad taip sutaria. Žinau, kad mano šeimoj taip nebus. Tai tikrai būtų smalsu, įdomu tai patirti. Tai turbūt čia kažkiek ir pavydo yra? Ilgesio, kad man taip nebus (nebent kai pati mama būsiu)?

Niekam nieko nepavydžiu.

Tie kur niekam nepavydi, tai arba gyvena taip blogai, kad nebežino ką daryt arba meluoja. Nu sory, sunku patikėt, kad tikrai niekada gyvenime niekam nepavydėjot. Dar variantas – tokie žmonės ir, pvz., aš, labai skirtingai suprantam, kas yra pavydas.

Tai jei jūs pavydi, kodėl galvojate kad visi tokie

Anonimas

Tai jei jūs pavydi, kodėl galvojate kad visi tokie

Tai jau parašyta aukščiau – gal žmonės skirtingai pavydo sąvoką supranta. Nes neįmanoma gyvenimo nugyvent nė karto nepagalvojus, kad kažkas kažką gražaus / faino turi ar yra pasiekęs ir jūs irgi to norėtumėt.

Tai taip, bet at čia tikrai pavydas? Na faina kelionė sesers, bet tikrai tik pasidžiaugiu ir nepavydžiu

Anonimas

Tai taip, bet at čia tikrai pavydas? Na faina kelionė sesers, bet tikrai tik pasidžiaugiu ir nepavydžiu

O nepagalvojat, kad ir jūs norėtumėt? Nes pvz. aš tai nieko blogo tam pavyde nematau. Va draugai atostogavo, taip ir pasakiau – kaip faina, pavyzdžiu, gerų jums atostogų. Kažkaip natūralu, kad pagalvoji, jog norėtum. Bet tada yra tam tikros aplinkybės ir žinai, kodėl tu šiuo metu neatostogauji. Tiesiog. Nemeluoju sau, kad nepavydžiu.

Pavydėt yra žmogiška ir normalu, tai čia jeigu apie pavydą. Klausimas kas ką su tuo jausmu daro – vieni pavydi, bet toliau gyvena, galbūt pasistengia kažką pakeist savo gyvenime, kiti pavydi ir paškudina kitiems iš piktumo. O ar pavydim "normaliems žmonėms"? O kas yra normalus žmogus? Tas kuriam pasisekė su tėvų mentaline branda? Kurie kuria santykius, ale normalius, nes ale nesipyksta ir foto būna gražūs? Gi visos emocijos yra geros. Pyktis, neapykanta lygiai taip pat. Ir normalu tuos jausmus jausti. Ir labai daug žmonių nenori bendrauti su giminėm arba savo tėvais – liūdna, bet nu taip yra. Visus kitus ryšius galima kurti – po truputį jeigu baisu. Čia svarbu kiek atlapa širdim eini į pasaulį ir į žmones ir kiek norisi dėti pastangų ir kurti. O jeigu dabar toks etapas be visokių santykių – nu tai po jo bus kitas etapas. Pavydėt nėra blogai, bet užstrigt toje būsenoje kai "nieko neturiu" nereikėtų ir klausimas "o ką aš galiu šitoje situacijoje dėl savės padaryti?" labai praverstų.

Anonimas

Anonimas

Tai taip, bet at čia tikrai pavydas? Na faina kelionė sesers, bet tikrai tik pasidžiaugiu ir nepavydžiu

O nepagalvojat, kad ir jūs norėtumėt? Nes pvz. aš tai nieko blogo tam pavyde nematau. Va draugai atostogavo, taip ir pasakiau – kaip faina, pavyzdžiu, gerų jums atostogų. Kažkaip natūralu, kad pagalvoji, jog norėtum. Bet tada yra tam tikros aplinkybės ir žinai, kodėl tu šiuo metu neatostogauji. Tiesiog. Nemeluoju sau, kad nepavydžiu.

nu as karsta diena ir ledu praeiviui pavydet galiu, tai nieko nereiskia, kai pavyks pati nusipirksiu…tas pats jums su kelione, kai galesit/noresit, tai ir isvyksit.

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Tai taip, bet at čia tikrai pavydas? Na faina kelionė sesers, bet tikrai tik pasidžiaugiu ir nepavydžiu

O nepagalvojat, kad ir jūs norėtumėt? Nes pvz. aš tai nieko blogo tam pavyde nematau. Va draugai atostogavo, taip ir pasakiau – kaip faina, pavyzdžiu, gerų jums atostogų. Kažkaip natūralu, kad pagalvoji, jog norėtum. Bet tada yra tam tikros aplinkybės ir žinai, kodėl tu šiuo metu neatostogauji. Tiesiog. Nemeluoju sau, kad nepavydžiu.

nu as karsta diena ir ledu praeiviui pavydet galiu, tai nieko nereiskia, kai pavyks pati nusipirksiu…tas pats jums su kelione, kai galesit/noresit, tai ir isvyksit.

Tai būtent, ką aš ir sakau. Todėl man keista, kai kitos čia rašo, kad niekada nieko niekam nepavydi.

Anonimas

Tie kur niekam nepavydi, tai arba gyvena taip blogai, kad nebežino ką daryt arba meluoja. Nu sory, sunku patikėt, kad tikrai niekada gyvenime niekam nepavydėjot. Dar variantas – tokie žmonės ir, pvz., aš, labai skirtingai suprantam, kas yra pavydas.

Taip, tikriausiai skirtingai suprantam. Pagalvojimo – kad o, kaip jam fainai, kažkur nukeliavo, turi draugų, ar dar kažkas, ko aš neturiu, nelaikau pavydu. Man tas jausmas nebujoja. Pagalvoju ir tiek, bet nekelia jokios emocijos. Todėl kad aš žinau, jog viskas priklauso tik nuo manęs. Gal kažkada galėjau santykių gerų pavydėti, bet visų pirma, nežinau, kaip yra iš tikrųjų, visų antra žinau, kad pati galiu pakeisti, jog turėčiau sau priimtiną variantą. Taip pat neturiu draugų, bet žinau, kad kažką dėl to padariusi gal jų atsirastų. Kai turi visko pakankamai ir esi patenkintas savo gyvenimu, nėra ir to pavydo, nesvarbu, kad gal šią akimirką nekeliauji į Tailandą. Pavydi žmonės, kuriem visada kažko trūksta. Kai esi pilnas, kai moki vertinti, ką turi, kam tas pavydas.