Taip, kiekvienais metais vis kitaip. Tiesa, švenčiam Rasas, pagoniškai. Vaikystėj kūrendavom laužą, atvažiuodavo tėvų draugai, vaikams sode paslėptas „žiedas“ būdavo (saldainiai) ir pan. Vidurnaktį druską ant laužo berdavom (neturiu paaiškinim iš kur toks paprotys, tėvai taip išmokė).
Vėliau studijų metais visaip – tai į užsienį lėkdavom (Latvijoj irgi laužus kūrena), tai su draugais mieste į barus, tai ant piliakalnio laužą kūrent. Na čia kaip kuriais metais susiorganizuotumėm. Šiemet žadam į Šventąją važiuot pažiūrėt kas bus suorganizuota. Man čia tokia labai faina tradicinė lietuviška šventė atrodo 🙂
