Atskiri biudžetai

Anonimas

Anonimas

Anonimas

tam yra bendra taupymo saskaita 😀 Mes esam seima, tai net teisiskai pinigai yra bendri. As suprantu, jei vienas islaidus zmogus,o kitas taupus, tada zmones netinka vienas kitam, bet kai yra bendri poreikiai ir atsizvelgimas i bendra buiti ir jausmus, tai problemu nesudaro.
Pas mane kiek atskiru biudziatu zmoniu yra, visi paburba, ypac kai reik kazka pirkti. Kai tik 2, dar dar, bet kai atsiranda vaikai, tada ziauru ziuret buna.

Pas mus vienas išlaidus, kitas taupus, dėl to ir atskiras biudžetas. Ir kita problema, kad antra pusė nelabai nori derintis pirkinius, jei sugalvoja, reikia čia ir dabar.

Cia jau sakyciau esat skirtingi ir netinkami zmones, jei vienas laido pinigus ir apie bendra seimos geri negalvoja. Mistika kaip tokie zmones gali buti kartu. Seksas geras?

Nėra tas išlaidumas toks didelis, bet esmė, kad nelabai moka su pinigais elgtis, sunku sutaupyti, na ir aišku išlaidesnis. Kadangi vaikų nėra, tai būnam. Tam ir pasirinktas toks finansų modelis, kad kiekvienas turi savo pinigus. Didžiausia problema būna su atostogom, kadangi aš taupau daugiausia tam tikslui, o jis būna nelabai turi ar negali sau leist, kai aš jau noriu atostogaut. Tai tas sudėtinga. Ilgai taupiau, kad per kelis metus kuo daugiau aplankyti, nes darbo pobūdis labai tam tinkamas šiuo metu, bet sunku tai padaryti.

Tai cia jau didele problema ir didelis nesuderinamumas poroje ir rodo,kad ateityje butu dideliu problemu. Jei jis islaidus, jus ji turit islaikyti ir nieko atgal negaunat, nera lygiu mainu. Gaunasi,kad jis namie sedi, jus norit atostogauti, to atsisakot arba viena varot. Nes jei pvz jus netenkat darbo, jis jums nepades. Jei atsiras vaikas jis jums nepades. Poroje nera saugumo ir bendru planu/tikslu.

Pas drauge buvo atskiri biudzetai viskam, viska vesdavo vyras ir skaiciuodavo kiek kuris skolingas. Remonto nedare, nes ji motinystes atostogose budama negalejo deti antra tiek kiek remontas kainavo, i atostogas vaziuodavo atskirai, ji su vaiku i kaima, o jis su draugais i kalnus, Turkijas, nes ji neturejo pinigu sau uz atostogas ir uz vaika, nes jei nori skristi su vaiku, mokek, kitu atveju palik mamai. Negali vaziuoti, jokia problema, jis vaziuoja vienas. Vaikui reikia sportinio vezimo, nes jai per sunkus lopsinis tampytis, tavo pacios problema, nori kito, perki viena. JIs nusprende, kad pampersu vaikui per diena uztenka 5 ir daugiau jei nori, perki pati. Pas gydytoja sugedus masinai vaziuoji su taksi, tavo problema. Ir taip tesesi iki kol jis nepatyre traumos ir namuose teko sedeti ilgai. Is darbo buvo graziai ismestas, bedarbio pasalpa minimali, va tada prasidejo, kad tu privalai man ta nupirkti, ana nupirkti, papildomuz reabilitacijos kursus apmoketi, nes vargsas nebeturi. Kai pasveiko, isidarbino, atsigavo, vel jis ta pati pradejo, kad jo pinigai jo, jos jos su vaiku. Skyresi ji gale, nes sake pati lengviau viena isgyventu, nei su jo reikalavimais pagristi kiekviena pirkini sunui, daznai pirkdavo pti is sav, nes sake kiekviena karta vos ne iki piktumu, kad ji perka ir perka.

O kur problema, jūsų vyras būtinai nori bendros sąskaitos?

Įdomu ir man kaip su atskirais žmonės gyvena. Tiesiog praktiškai nelabai įsivaizduoju kaip tai veikia. Jei žmonėm (abiem poroje) patogu, tai viskas, ok nematau bėdos. Tiesiog mano draugai, tėvai, seneliai visi su bendrais. Tai to atskirų biudžetų gyvenimo nelabai įsivaizduoju. 😀

Dėl bendro – pradėję galvot, kad norėtume apsigyvent kartu su vaikinu pasikalbėjom ir abu lengviau atsidusom, kad esam už bendrą. Tai labai kažko spręst ir nereikėjo. Susirašėm į lentelę kiek kuris gauna, tada įvertinom už kiek galim butą nuomot ir ėjom gyvent kartu. Jau 10 metų kartu, bendrą biudžetą išlaikėm. Vedam finansų apskaitą, kad žinotumėm, kiek kam išleidžiam ir galėtumėm koreguoti biudžetą pagal mūsų norus. Iš esmės asmeniškai sau kiekvienas perka ką nori iš bendrų pinigų ir vienas kito neklausiam (renginiai, maistas, rūbai, kosmetika, procedūros), na bet čia proto ribose iki kelių šimtų per mėn. Kokios mašinos nepasitarę tikrai nepirktumėm 😀 O šiaip visą kitą kartu tariamės – ar kokio siurblio naujo reikia, ar atostogų norus paderinam.

Anonimas

Įdomu ir man kaip su atskirais žmonės gyvena. Tiesiog praktiškai nelabai įsivaizduoju kaip tai veikia. Jei žmonėm (abiem poroje) patogu, tai viskas, ok nematau bėdos. Tiesiog mano draugai, tėvai, seneliai visi su bendrais. Tai to atskirų biudžetų gyvenimo nelabai įsivaizduoju. 😀

Dėl bendro – pradėję galvot, kad norėtume apsigyvent kartu su vaikinu pasikalbėjom ir abu lengviau atsidusom, kad esam už bendrą. Tai labai kažko spręst ir nereikėjo. Susirašėm į lentelę kiek kuris gauna, tada įvertinom už kiek galim butą nuomot ir ėjom gyvent kartu. Jau 10 metų kartu, bendrą biudžetą išlaikėm. Vedam finansų apskaitą, kad žinotumėm, kiek kam išleidžiam ir galėtumėm koreguoti biudžetą pagal mūsų norus. Iš esmės asmeniškai sau kiekvienas perka ką nori iš bendrų pinigų ir vienas kito neklausiam (renginiai, maistas, rūbai, kosmetika, procedūros), na bet čia proto ribose iki kelių šimtų per mėn. Kokios mašinos nepasitarę tikrai nepirktumėm 😀 O šiaip visą kitą kartu tariamės – ar kokio siurblio naujo reikia, ar atostogų norus paderinam.

va ta ir sakau, o cia merginos aiskina, tarsi kiekviena menesi po kelis tukstancius isleidzia ant kazko sau vienoms. Tai is ko toliau gyvenama? Kazkaip jei yra pora, ziuri abieju interesus,o ne kiekvienas savo. O ir pasitarimas ko reikia ir ant ko leidziam, kam taupom, joms tarsi laisves suvarzymas ir kazkoks blogis, nes komunikacija blogai?

Anonimas

Anonimas

Įdomu ir man kaip su atskirais žmonės gyvena. Tiesiog praktiškai nelabai įsivaizduoju kaip tai veikia. Jei žmonėm (abiem poroje) patogu, tai viskas, ok nematau bėdos. Tiesiog mano draugai, tėvai, seneliai visi su bendrais. Tai to atskirų biudžetų gyvenimo nelabai įsivaizduoju. 😀

Dėl bendro – pradėję galvot, kad norėtume apsigyvent kartu su vaikinu pasikalbėjom ir abu lengviau atsidusom, kad esam už bendrą. Tai labai kažko spręst ir nereikėjo. Susirašėm į lentelę kiek kuris gauna, tada įvertinom už kiek galim butą nuomot ir ėjom gyvent kartu. Jau 10 metų kartu, bendrą biudžetą išlaikėm. Vedam finansų apskaitą, kad žinotumėm, kiek kam išleidžiam ir galėtumėm koreguoti biudžetą pagal mūsų norus. Iš esmės asmeniškai sau kiekvienas perka ką nori iš bendrų pinigų ir vienas kito neklausiam (renginiai, maistas, rūbai, kosmetika, procedūros), na bet čia proto ribose iki kelių šimtų per mėn. Kokios mašinos nepasitarę tikrai nepirktumėm 😀 O šiaip visą kitą kartu tariamės – ar kokio siurblio naujo reikia, ar atostogų norus paderinam.

va ta ir sakau, o cia merginos aiskina, tarsi kiekviena menesi po kelis tukstancius isleidzia ant kazko sau vienoms. Tai is ko toliau gyvenama? Kazkaip jei yra pora, ziuri abieju interesus,o ne kiekvienas savo. O ir pasitarimas ko reikia ir ant ko leidziam, kam taupom, joms tarsi laisves suvarzymas ir kazkoks blogis, nes komunikacija blogai?

Tiesa, suprantu tuos atskirus kol dar jaunas, draugystės pradžioj. Tai gali ten skaičiuot woltą mano-tavo. Bet, pvz., kaip pradiniam taupyti? Abu po 50 % nuo algos? Abu po 500? Bet tai vargiai abu vienodai uždirba… Tai dėl po 500 kažkuriam gali būti sunku. O dėl po 50%, tai vėlgi – jei vienas gauna 1000, o kitas gauna 3000, tai ar paskui nebus pykčių, kad „aš daugiau prisidėjau“? Žodžiu, man sunku suprast kaip yra iškomunikuojama tai ir nesusipykstama. Nes, pvz., mes šeimoj žiūrim taip kad MŪSŲ alga yra 4000 ir jau tada galvoji, ar gyvenimui skirt 1000 ir pasispaudus taupyt, ar šį mėnesį varom atostogom ir ištaškom visus 4000, nes galim sau tai leist.

Na, mūšį atveju tiesiog taupoma atskirai, nėra prasmės tam tikslui atsidaryti bendrą sąskaitą . O būstą jau turime

admin

Anonimas

Anonimas

Įdomu ir man kaip su atskirais žmonės gyvena. Tiesiog praktiškai nelabai įsivaizduoju kaip tai veikia. Jei žmonėm (abiem poroje) patogu, tai viskas, ok nematau bėdos. Tiesiog mano draugai, tėvai, seneliai visi su bendrais. Tai to atskirų biudžetų gyvenimo nelabai įsivaizduoju. 😀

Dėl bendro – pradėję galvot, kad norėtume apsigyvent kartu su vaikinu pasikalbėjom ir abu lengviau atsidusom, kad esam už bendrą. Tai labai kažko spręst ir nereikėjo. Susirašėm į lentelę kiek kuris gauna, tada įvertinom už kiek galim butą nuomot ir ėjom gyvent kartu. Jau 10 metų kartu, bendrą biudžetą išlaikėm. Vedam finansų apskaitą, kad žinotumėm, kiek kam išleidžiam ir galėtumėm koreguoti biudžetą pagal mūsų norus. Iš esmės asmeniškai sau kiekvienas perka ką nori iš bendrų pinigų ir vienas kito neklausiam (renginiai, maistas, rūbai, kosmetika, procedūros), na bet čia proto ribose iki kelių šimtų per mėn. Kokios mašinos nepasitarę tikrai nepirktumėm 😀 O šiaip visą kitą kartu tariamės – ar kokio siurblio naujo reikia, ar atostogų norus paderinam.

va ta ir sakau, o cia merginos aiskina, tarsi kiekviena menesi po kelis tukstancius isleidzia ant kazko sau vienoms. Tai is ko toliau gyvenama? Kazkaip jei yra pora, ziuri abieju interesus,o ne kiekvienas savo. O ir pasitarimas ko reikia ir ant ko leidziam, kam taupom, joms tarsi laisves suvarzymas ir kazkoks blogis, nes komunikacija blogai?

Tiesa, suprantu tuos atskirus kol dar jaunas, draugystės pradžioj. Tai gali ten skaičiuot woltą mano-tavo. Bet, pvz., kaip pradiniam taupyti? Abu po 50 % nuo algos? Abu po 500? Bet tai vargiai abu vienodai uždirba… Tai dėl po 500 kažkuriam gali būti sunku. O dėl po 50%, tai vėlgi – jei vienas gauna 1000, o kitas gauna 3000, tai ar paskui nebus pykčių, kad „aš daugiau prisidėjau“? Žodžiu, man sunku suprast kaip yra iškomunikuojama tai ir nesusipykstama. Nes, pvz., mes šeimoj žiūrim taip kad MŪSŲ alga yra 4000 ir jau tada galvoji, ar gyvenimui skirt 1000 ir pasispaudus taupyt, ar šį mėnesį varom atostogom ir ištaškom visus 4000, nes galim sau tai leist.

Mano vienas tėvų tiesiog padengė visą pradinį įnašą, o kitas mokėjo mėnesines įmokas, išlaikė mane, mokėjo mokesčius ir už dalį maisto. Jei pritrūkdavo, paprašydavo ir gaudavo reikiamą sumą. Tuo tarpu kitas iš tėvų iš savo pajamų statė namą,apmokėjo didžiuosius maisto apsipirkimus, už mano brangesnius pirkinius mokėjo, davė man kišenpinigius ir pinigus pragyvenimui, mokėjo už keliones, pirko ir remontavo mašinas ir įrenginėjo namą bei apstatė buitine įranga bei baldais. Kai namas buvo baigtas, tas, kas statė, tiesiog kas mėnesį po kelis tūkstančius savo reikmėm pravesdavo tam, kas prieš tai mokėjo įmokas.

Su atskirais biudžetais vienas mokam už skrydžius, dalį viešbučių bei didžiausias pramogas, o kitas likusius viešbučius, padengia visas kitas vidinių kelionių ir kitas išlaidas, pirkinius, restoranus ir tt. Maistą tai vienas tai kitas perkam, dėl bendrų pirkinių tariamės, tada kitas perveda savo dalį. Per pusę nesidalijam ir centas į centą neskaičiuojam.

Anonimas

admin

Anonimas

Anonimas

Įdomu ir man kaip su atskirais žmonės gyvena. Tiesiog praktiškai nelabai įsivaizduoju kaip tai veikia. Jei žmonėm (abiem poroje) patogu, tai viskas, ok nematau bėdos. Tiesiog mano draugai, tėvai, seneliai visi su bendrais. Tai to atskirų biudžetų gyvenimo nelabai įsivaizduoju. 😀

Dėl bendro – pradėję galvot, kad norėtume apsigyvent kartu su vaikinu pasikalbėjom ir abu lengviau atsidusom, kad esam už bendrą. Tai labai kažko spręst ir nereikėjo. Susirašėm į lentelę kiek kuris gauna, tada įvertinom už kiek galim butą nuomot ir ėjom gyvent kartu. Jau 10 metų kartu, bendrą biudžetą išlaikėm. Vedam finansų apskaitą, kad žinotumėm, kiek kam išleidžiam ir galėtumėm koreguoti biudžetą pagal mūsų norus. Iš esmės asmeniškai sau kiekvienas perka ką nori iš bendrų pinigų ir vienas kito neklausiam (renginiai, maistas, rūbai, kosmetika, procedūros), na bet čia proto ribose iki kelių šimtų per mėn. Kokios mašinos nepasitarę tikrai nepirktumėm 😀 O šiaip visą kitą kartu tariamės – ar kokio siurblio naujo reikia, ar atostogų norus paderinam.

va ta ir sakau, o cia merginos aiskina, tarsi kiekviena menesi po kelis tukstancius isleidzia ant kazko sau vienoms. Tai is ko toliau gyvenama? Kazkaip jei yra pora, ziuri abieju interesus,o ne kiekvienas savo. O ir pasitarimas ko reikia ir ant ko leidziam, kam taupom, joms tarsi laisves suvarzymas ir kazkoks blogis, nes komunikacija blogai?

Tiesa, suprantu tuos atskirus kol dar jaunas, draugystės pradžioj. Tai gali ten skaičiuot woltą mano-tavo. Bet, pvz., kaip pradiniam taupyti? Abu po 50 % nuo algos? Abu po 500? Bet tai vargiai abu vienodai uždirba… Tai dėl po 500 kažkuriam gali būti sunku. O dėl po 50%, tai vėlgi – jei vienas gauna 1000, o kitas gauna 3000, tai ar paskui nebus pykčių, kad „aš daugiau prisidėjau“? Žodžiu, man sunku suprast kaip yra iškomunikuojama tai ir nesusipykstama. Nes, pvz., mes šeimoj žiūrim taip kad MŪSŲ alga yra 4000 ir jau tada galvoji, ar gyvenimui skirt 1000 ir pasispaudus taupyt, ar šį mėnesį varom atostogom ir ištaškom visus 4000, nes galim sau tai leist.

Mano vienas tėvų tiesiog padengė visą pradinį įnašą, o kitas mokėjo mėnesines įmokas, išlaikė mane, mokėjo mokesčius ir už dalį maisto. Jei pritrūkdavo, paprašydavo ir gaudavo reikiamą sumą. Tuo tarpu kitas iš tėvų iš savo pajamų statė namą,apmokėjo didžiuosius maisto apsipirkimus, už mano brangesnius pirkinius mokėjo, davė man kišenpinigius ir pinigus pragyvenimui, mokėjo už keliones, pirko ir remontavo mašinas ir įrenginėjo namą bei apstatė buitine įranga bei baldais. Kai namas buvo baigtas, tas, kas statė, tiesiog kas mėnesį po kelis tūkstančius savo reikmėm pravesdavo tam, kas prieš tai mokėjo įmokas.

Su atskirais biudžetais vienas mokam už skrydžius, dalį viešbučių bei didžiausias pramogas, o kitas likusius viešbučius, padengia visas kitas vidinių kelionių ir kitas išlaidas, pirkinius, restoranus ir tt. Maistą tai vienas tai kitas perkam, dėl bendrų pirkinių tariamės, tada kitas perveda savo dalį. Per pusę nesidalijam ir centas į centą neskaičiuojam.

su tom kelionem irgi durnai, va drauge gyresi,kad brangusis nupirko bilietus, ji mokes uz viesbuti…Jis sumokejo uz abu pirmyn atgal 300e, ji uz tas dienas isleis 900e,ir is patirties zinau,kad jie visada moka kiekvienas uz save, retai apmoka kazkas uz viska. Ir man tokia nesamone. Geriausia antros puses reakcija,kai pasake,kad uz sildyma didele suma parejo ir issileidolabai daug ir mazai pinigu liko jai, vyrukas tik paliksejo,kad nepasiseke jai su saskaita (kartu gyvena, turi vaika). Pasidomejus, kodel nepareikalavo is jo pinigu? Tai atsake,kad jau nusibodo kaulinti ir pats nesusipranta( kuo netikiu)

Anonimas

admin

Anonimas

Anonimas

Įdomu ir man kaip su atskirais žmonės gyvena. Tiesiog praktiškai nelabai įsivaizduoju kaip tai veikia. Jei žmonėm (abiem poroje) patogu, tai viskas, ok nematau bėdos. Tiesiog mano draugai, tėvai, seneliai visi su bendrais. Tai to atskirų biudžetų gyvenimo nelabai įsivaizduoju. 😀

Dėl bendro – pradėję galvot, kad norėtume apsigyvent kartu su vaikinu pasikalbėjom ir abu lengviau atsidusom, kad esam už bendrą. Tai labai kažko spręst ir nereikėjo. Susirašėm į lentelę kiek kuris gauna, tada įvertinom už kiek galim butą nuomot ir ėjom gyvent kartu. Jau 10 metų kartu, bendrą biudžetą išlaikėm. Vedam finansų apskaitą, kad žinotumėm, kiek kam išleidžiam ir galėtumėm koreguoti biudžetą pagal mūsų norus. Iš esmės asmeniškai sau kiekvienas perka ką nori iš bendrų pinigų ir vienas kito neklausiam (renginiai, maistas, rūbai, kosmetika, procedūros), na bet čia proto ribose iki kelių šimtų per mėn. Kokios mašinos nepasitarę tikrai nepirktumėm 😀 O šiaip visą kitą kartu tariamės – ar kokio siurblio naujo reikia, ar atostogų norus paderinam.

va ta ir sakau, o cia merginos aiskina, tarsi kiekviena menesi po kelis tukstancius isleidzia ant kazko sau vienoms. Tai is ko toliau gyvenama? Kazkaip jei yra pora, ziuri abieju interesus,o ne kiekvienas savo. O ir pasitarimas ko reikia ir ant ko leidziam, kam taupom, joms tarsi laisves suvarzymas ir kazkoks blogis, nes komunikacija blogai?

Tiesa, suprantu tuos atskirus kol dar jaunas, draugystės pradžioj. Tai gali ten skaičiuot woltą mano-tavo. Bet, pvz., kaip pradiniam taupyti? Abu po 50 % nuo algos? Abu po 500? Bet tai vargiai abu vienodai uždirba… Tai dėl po 500 kažkuriam gali būti sunku. O dėl po 50%, tai vėlgi – jei vienas gauna 1000, o kitas gauna 3000, tai ar paskui nebus pykčių, kad „aš daugiau prisidėjau“? Žodžiu, man sunku suprast kaip yra iškomunikuojama tai ir nesusipykstama. Nes, pvz., mes šeimoj žiūrim taip kad MŪSŲ alga yra 4000 ir jau tada galvoji, ar gyvenimui skirt 1000 ir pasispaudus taupyt, ar šį mėnesį varom atostogom ir ištaškom visus 4000, nes galim sau tai leist.

Mano vienas tėvų tiesiog padengė visą pradinį įnašą, o kitas mokėjo mėnesines įmokas, išlaikė mane, mokėjo mokesčius ir už dalį maisto. Jei pritrūkdavo, paprašydavo ir gaudavo reikiamą sumą. Tuo tarpu kitas iš tėvų iš savo pajamų statė namą,apmokėjo didžiuosius maisto apsipirkimus, už mano brangesnius pirkinius mokėjo, davė man kišenpinigius ir pinigus pragyvenimui, mokėjo už keliones, pirko ir remontavo mašinas ir įrenginėjo namą bei apstatė buitine įranga bei baldais. Kai namas buvo baigtas, tas, kas statė, tiesiog kas mėnesį po kelis tūkstančius savo reikmėm pravesdavo tam, kas prieš tai mokėjo įmokas.

Su atskirais biudžetais vienas mokam už skrydžius, dalį viešbučių bei didžiausias pramogas, o kitas likusius viešbučius, padengia visas kitas vidinių kelionių ir kitas išlaidas, pirkinius, restoranus ir tt. Maistą tai vienas tai kitas perkam, dėl bendrų pirkinių tariamės, tada kitas perveda savo dalį. Per pusę nesidalijam ir centas į centą neskaičiuojam.

Bet tai ką jūs aprašėt apie savo tėvus, tai man skamba kaip bendras biudžetas? „savo reikmėm pervesdavo“, tai vadinasi bendri pinigai buvo?

O kodėl jums atrodo nesąmonė kai kiekvienas moka už save? Manote, kad vyras turi viską dengti ar kaip?

Tai neina kalba apie visko dengimą, bet jei pajamos skiriasi, tada vienas atostogauja Palangoj, o kitas užsienyje, dar sudėtingiau gaunasi, jei vaikų yra.