Depresija, savižudybė, narcisizmas

Labas, labai gaila kad taip jautiesi. Galiu pasakyt iš patirties – jei atrodo, kad niekam nerūpi, tu garantuotai klysti. Per tavo laidotuves tikrai atsiras bent vienas, kuris pasakys „geriau jau aš, o ne jis / ji“. Jei dabar sunku gyventi dėl savęs, gyvenk dėl kitų. Nebijok pasakyt draugui, mamai, kaimynui kad tau blogai ir reikia pagalbos. Nebijot nuvažiuot į Vasaros g ir paprašyt pagalbos. Nebijok nueit pas poliklinikos psichiatrą. Pradėk keisti vieną mažą dalyką ir po truputį išvyniosi visą tamsą, beliks džiaugtis gyvenimu. Buvau abiejose pusėse, patikėk, žinau, kad atrodo kvaila viskas ir nėra prasmės. Bet dabar negalvok kas bus po 10 metų ar po metų. Galvok kas bus šiandien – eisi pasportuot, pirksi valgyt, užsireginsi pas psichologą ir t. t. Gyvenk po vieną mažą žingsnelį. Paskambink į tuesi.lt https://tuesi.lt/noriu-bendrauti/
Apkabinu! Ir rašyk čia, jei norėsi daugiau pabendrauti 🙂

Kadangi visi ryskus zenklai rodo, kad jums depresija ir sakyciau stipri depresija. Siulyciau varyt i kriziu centra jei esat jaunimas, arba i psichiatrine ligonine. Tikrai pades.
Kadangi zinau kas tai yra, galiu pasakyti, kad jusu visa pasauleziura itakoja depresija. Jums atrodo, kad niekam nerupit, bet taip nera, jus tiesiog to nematot. Kai mano vaikas sirgo depresija, mes kankinomes kartu su juo, bet jam atrodo,kad mums nerupi,kad mes jo nemylime ir t.t. Tik kazkur po metu prisipazino, kad tik po ilgu terapiju kazkaip kazkas klikino galvoj ir praregejo 🙂 bet sake, tikrai nemate, nevertino,negirdejo…

Žiūrėkit pagal save, jei manot, kad jums padės krizių centras, tai kreipkitės ten, ieškokit pagalbos iš medikų, arba prašykit ko nors, kuo labiausiai pasitikite. Gal ir čia atsirastų žmogus iš to pačio miesto, kuris galėtų jus palydėti kreiptis pagalbos.

Yra ir kitas sunkesnis kelias, tai skirti laiko sau, sėdėti ir analizuoti, ko pati/pats norit iš gyvenimo, o ne ko iš jūsų nori artimieji. Normalu, kad jūsų ir šeimos norai ir gyvenimo būdas nesutampa. Skaudu? Labai. Netgi pikta, erzina iki proto užtemimo. Bet normalu.

Būtų įdomu sužinoti iš jūsų detalesnę situaciją, koks amžius, gyvenimo situacija, konkrečiau, kodėl sakot, kad artimieji jūsų nepalaiko. Kas konkrečiai jus privertė manyt, kad esat vienas/viena su tokiu mąstymu? Ar bandėt ieškoti bendraminčių žmonių kitose vietose, vietoj bridimo į tą pačią artimųjų balą?

Paminėjote žodį narcizas. Tokie žmonės turi labai iškreiptą santykį su savimi. Labai žemą savivertę. Todėl nuolat bando save pakelti kito žmogaus kaina. Tokių žmonių 99% atvejų nepataisysi. Tuo labiau jūsų situacijoje, tai būtų energijos eikvojimas veltui. Aš nuo tokių žmonių bėgčiau, kad ir koks artimas bebūtų. Jei nepavyksta fiziškai pabėgti, tai bent psichologiškai.

O dėl egoizmo. Taip, labai sunku gyventi tokioje visuomenėje, kurioje tu nori skleisti gėrį ir pozityvą, o žmonės kaip dėlės tave išsiurbia ir palieka kaip džiūvėsį. Bet ego iš pagrindų nėra blogai, nes tai žmogaus išgyvenimo variklis. Be jo žmogus būtų daržove. Be to, instinktyviai išmokom, kad yra svarbesnis dalykas už ego yra socializacija ir gyvenimas bendruomenėje. Įsivaizduokit gyvenimą prieš civilizacijas. Vienas žmogus tikrai neišgyventų. Kad ir kaip iškreiptai dabartinės kartos to siekia, tas tikrai dar nemirė žmonijos sąmonėje. Bėda, kad kažkur, kažkada, kažkaip pradėjom galvoti, kad normalu didinti savo gyvenimo gerovę kitų žmonių sąskaita.

Parašykit daugiau, ką ir kaip mąstot, kodėl nusivylėt gyvenimu. Galbūt turit kokių kitų psichologinių bėdų, apie kurias nežinot.

Žmogau, pasaulis apie tave nesisuka, mes visi esame kaip tam tikra dalis visuomenėje, kaip sraigtai. Tu nori užuojautos, bet patikėk manimi gyvenimas yra toks, kad žmonės pradžioje rūpinasi savimi, jiems svetimų bėdos neįdomios nes patys gyvena įvairia rutina. Tiesiog turi tą suprasti. Surask veiklą, kuo tu domiesi, kad žmonės apie tave kalbėtų, būtų įdomios tavo mintys, tavo mastymas, įdomu tai ką tu darai. Messengeri sukurk kokia grupę ir susirink bendraminčius kuriems tavo mintys patiktų. Gyvenime svarbiausias esi pats sau pirmoje vietoje. Man pavyzdžiui svarbiausia, kad apie mane žmonės kalbėtų, kad norėtų manęs, kad sakytų vwu koks aš protingas ir kaip gerai tą ir tą nusimanau, tada aš jaučiuosi geriau. Įgauk drąsos tiesiog. O problemų turi visi žinok, bet visos bėdos baigiasi, nebūna taip, kad būtų tik blogai ir blogai. Kad ir kas blogo gyvenime nutiktų visada yra išeitis, tiesiog taip automatiškai yra. Šiandien blogai, ryt bijai, o poryt jau geriau

Aš tai galiu iš savo varpinės pasakyt, kad mąsčiau panašiai kaip autorė/ius. Tikrai maniau, kad turiu keistis ir būti sraigtu, kaip mafia7 rašo. O tereikėjo pakeisti aplinką ir supančius žmonės, pagal savo mąstymą ir gyvenimo suvokimą.
Visiems reikia bendruomenės, nes net moksliškai įrodyta, kad žmonės, kurie siekia tikslų dėl kitų, o ne dėl savęs, pasiekia juos greičiau ir kokybiškiau.

Ciuju turit depresija ir dar kazka sone. Pvz esat zmoniu pleaser’is. Pas psichoterapeuta reiketu ant bazaro nueit 😁 jei cia pateiktumet kelias situacijas, kur jusu manymu kitaip turejo but, gal eitu pamatyt problema.

Esu prasta patarėja, o patarimai dažnu atveju nelabai ir reiškia, jei jie pernelyg bendri ir itin abstraktūs. Na, o jūs taip pat itin abstrakčiai parašėte. Asmeniškai, savo atveju, puikiai žinau konkrečius dalykus. Kaip viršuje minėjo, nepateikėt, kas pagal jus kas kitaip turėjo būt. Nes, atsiprašant, jei tik taip itin abstrakčiai, o įvardinti tiksliai, supavidalintai nepavyksta, galbūt nelabai ir yra problemos, gal tik menamos tarsi.

Jūs čia.viska suplakat į viena, kiek aš suprantu, narcizai tikrai nesižudo, nes jie patys sau svarbiausi. O jei jums kyla minčių apie savižudybę tai net labai savęs nemylit. Kreipkitės pagalbos. Mažiau galvokit kad viskas beprasmiška o reikia tiesiog veikti, norit mokytis ir mokotės.

greičiau narcizas gali davesti žmogų iki savižudybės, bet kad narcizas žudytusi man atrodo neįmanoma.

Autoriaus žinutė.

Aš užaugau narcizų šeimoje ir visiškai su jais nutraukiau bendravimą, bet viduje tuštuma ir nėra prasmės dėl ko gyventi, keltis ryte, stengtis.

Anonymous

Autoriaus žinutė.

Aš užaugau narcizų šeimoje ir visiškai su jais nutraukiau bendravimą, bet viduje tuštuma ir nėra prasmės dėl ko gyventi, keltis ryte, stengtis.

Eik pas psichoterapeutą ar bent pasiskaityt siūlau psichologinės literatūros. Tikrai padės išeit iš to. Pati augau su narcize sese, tai panašiai jaučiausi, kol neužkabino psichologiniai dalykai, kokios traumos iš to seka, kaip apsireiškia ir kaip išeit iš to.

Anonymous

Anonymous

Autoriaus žinutė.

Aš užaugau narcizų šeimoje ir visiškai su jais nutraukiau bendravimą, bet viduje tuštuma ir nėra prasmės dėl ko gyventi, keltis ryte, stengtis.

Eik pas psichoterapeutą ar bent pasiskaityt siūlau psichologinės literatūros. Tikrai padės išeit iš to. Pati augau su narcize sese, tai panašiai jaučiausi, kol neužkabino psichologiniai dalykai, kokios traumos iš to seka, kaip apsireiškia ir kaip išeit iš to.

Aš suprantu, man didžiausia problema, kad bet kokiu atveju nebus santykių su artimais žmonėm. Neužpildys vidinės tuštumos knygos ir psichoterapijos. Tiesiog žudantis pavydas, kai matai kitas šeimas kartu vaikštančias.

mano močiutė narcize ir mama sako, kad ji narcizė. Visada randa buda igelti, kelis kartus likau gerti arbatos, tai arba del svorio kabinejasi arba del to, kad neturiu antros puses. Px man atvirai, bet kartais ziauriai slyksciai ir skaudziai uzkabina.

Anonymous

Anonymous

Anonymous

Autoriaus žinutė.

Aš užaugau narcizų šeimoje ir visiškai su jais nutraukiau bendravimą, bet viduje tuštuma ir nėra prasmės dėl ko gyventi, keltis ryte, stengtis.

Eik pas psichoterapeutą ar bent pasiskaityt siūlau psichologinės literatūros. Tikrai padės išeit iš to. Pati augau su narcize sese, tai panašiai jaučiausi, kol neužkabino psichologiniai dalykai, kokios traumos iš to seka, kaip apsireiškia ir kaip išeit iš to.

Aš suprantu, man didžiausia problema, kad bet kokiu atveju nebus santykių su artimais žmonėm. Neužpildys vidinės tuštumos knygos ir psichoterapijos. Tiesiog žudantis pavydas, kai matai kitas šeimas kartu vaikštančias.

Psichoterapija ir nėra kažkoks užpildas – tai tik parodys, kaip iš tos tuštumos išeit ir suprast, kas su mūsų pojūčiais vyksta, kodėl ir kelią sprendimo link. Dažnai ir pačių požiūris būna neteisingas ir emocijom remtas, ne žiniom. Net Meilutytei padėjo iš dugno psichoterapija atsikelt ir save susirinkt, nėra tai tik sapaliojimai psichiatrija ir psichoterapija. Jei kiti gali būt laimingi, tai ir tu gali su trupučiu pagalbos. Šeimos nepakeis, kad būtų pagal tavo norsu, bet padės susitvarkyt gyvenimą be to – labai mažai tobulų šeimų, nesvarbu, kad kažkur kartu vaikšto, nežinai, kas ten be tėvo, be motinos augę, kas mužtas ir kas norėtų prasmegt skradžiai žemę, nors eina ir šypsosi.

Tai psichoterapija gal pakeistų jūsų mąstymą.nes jokia šeima nėra ideali, visur būna nesutarimų, čia jūs kažkodėl idealizuojat tiek kad iki depresijos. Plius negalime pakeisti savo tėvų bet suaugęs žmogus sukuria savo šeimą už kurią yra atsakingas