Dėl 10-o punkto. Aš kaip tik sakyčiau „dairykis atgal“. Tai kaip užaugai, kas buvo tavo gyvenime gero ar blogo – daro įtaką tam, kas esi dabar. Todėl analizuojant praeitį yra lengviau suprasti dabartį bei planuoti ateitį. Paprastas pavyzdys, pati augau smurtaujančioj šeimoj, kur psichologinis ir fizinis smurtas buvo (ir yra) norma. Paauglystėj aišku kad buvo sunku, nesupratau, kad mano šeima nėra normali. Juk vaikui „normalu“ tai, ką matai kasdien, savo šeimoj. Studijų metais bandžiau žudytis, nes nebemačiau šviesos, atrodė, kad nieko pakeist neįmanoma.
Esu dėkinga savo draugui, kuris padėjo pamatyt prasmę, kad ir kokią mažą. Jis pažadėjo, kad niekada manęs nepaliks ir kad visada bus šalia – smso ar skambučio atstumu. Tam kartui to užteko, kad pradėčiau kapstytis iš duobės. Pabaigčiau mokslus, susirasčiau darbą, išsikraustyčiau iš tėvų namų ir kuo toliau, tuo labiau mažinčiau bendravimą. Tai nebuvo lengva. 20 metų kasdienio fizinio ir psichologinio smurto tikrai buvo įtikinę, kad esu nieko verta ir nieko be savo tėvų negaliu pasiekt, todėl negaliu išsikraustyt, negaliu turėt svajonių (nes jos visos kvailos) ir t. t. Bet užteko vieno tikro draugo palaikymo ir tai padėjo man atsistot ant kojų. Jau 10 metų nebegyvnu tėvų namuose ir tai yra geriausi mano gyvenimo metai. Be galo džiaugiuosi, kad turiu tokį draugą ir esu jam skolinga gyvenimą. Šiandien žiūrint atgal suprantu, kodėl man tada buvo taip sunku ir nebuvo išeities – buvau išmokinta, kad esu kvaila ir pati negaliu nieko padaryti, būtent todėl smurtinėse situacijose aukoms yra taip sunku pabėgti nuo smurtautojo. Tai manau ir autoriaus atveju reik žiūrėt atgal, analizuot, kas ir kodėl įvyko, kodėl šiandien esi čia ir keist tai, kad nepadeda, o sunkina gyvenimą. Kasdien gali būti sunku. Bet mažais žingsniais einant į priekį po 6 mėnesių gali nebepažinti savo gyvenimo 🙂
