Jaučiu kaltę

Anonimas

Jeigu jaučiat kaltę ir manot, kad geriau bus pasakius, pasakykit. Vien dėl to, kad draugė tikrai nenorėjo palikti jums galimybės paskaityti, nes atsijungė programėlėje, bet nepagalvojo apie naršyklę, tai jeigu pasakytumėt, ji tai turėtų omeny ir kitose gyvenimo situacijose, nes jeigu nepasakysit, gali kitą kartą užtaikyti ant piktybinio žmogaus, nepagalvojusi, kad reikia atsijungti iš visur.

Na, ji bet kam nebūtų davus tos planšetės, tai bent fiziškai , na nebent įsilaužtų , tai nėra galimybės veikiausiai, kad ta planšetė atsidurtų pas kažką rankose, kas piktybinis. O dėl atsijungimo tai mes itin skubėjome, vos rankines, krepšius išlaikydamos. Man padavė tą planšetę ir viena ranka greit atsijunginėjo, kad aš nepavėluočiau. Matomai, pamiršo iš ten atsijungti 🙁

Anonimas

anonime ir anonime (autorius) turi dvi skirtigas anketas? oba, istryne, kai pamate,kad atsakinejo ne su ta anketa 😀

Ištryniau, nes pamačiau, kad nerodo svetainė, kad atsakė autorius anonimas, o paprastas anonimas. Man jau nepirmą kartą taip svetainė rodo. Dar ir datos skiriasi, valandos nuo parašymo ,Kažkas nepavarkyta dar matomai. Pertryniau pamačius, kad nerodo kaip autoriaus anonimo

Anonimas

Visko sužiūrėti, ypač per skubėjimą, pati iš savo patirties žinau, kartais ir pamiršt gali, kai skubama. Žinot tai, kad bet kam nebūtų davus savo naudojamos planšetės kur daug asm. info, bet vis tiek nesugebėjot tik navigaciją pasižiūrėt ar tuos maršrutus, o ėjot nežinia kur. Apskritai, net jei būt neatsijungus nuo visur kitur, savaime suprantama, kad tokioj situacijoj esant paskolino kad tik nuvykt sklandžiai galėtumėt, o ne kad viską išknistumėt.

Suprantu viską ir visų jūsų puolimus. Pati rašiau, kad jaučiu kaltę ir nežinau kaip tai ištaisyti 🙁 Kaižkaip sudomino pirmos žinutės, o po to tik tęsiau skaityt tą susirašinėjimą, manydama, kad jau vis reik tuoj išjungt, kol žiūriu, kad jis ir pasibaigė taip, na kad viską perskaičiau 🙁 Tik save dar noriu truputėlį apginti, kad aš išties esu labai empatiškas asmuo, suvokiu, kad pasielgiau netinkamai, todėl dabar taip stipriai ir pergyvenu. Žinokit yra tokių kur kartotų tai vos progai pasitaikius ir visai nepergyventų, sau jokių nepriekaištautų metai iš metų nejaustų panašiai besielgdami. Tokiems tik proga pasitaikys, jie taip ir padarys ar patys tave apgaus, kad ta proga atsirastų. Ir kartotų kažką panašaus pažeidžiant kito asmenines ribas begalybę kartų panašiu būdu. O man kažkaip itin negerai jau po vieno tokio karto, mąstau savaitė laiko 🙁 Suvokiu, kad teks pasakyti, kuo prasikaltau. Tik gailiuosi, kad iškart grįžus man į kambarį nepasakiau. Dabar kuo ilgiau tempiu, tuo labiau nesinori pasakyti. 🙁 Spėju, kad reikės paskambinti, o ne susitikti, galbūt tuomet pasiryšiu greičiau ir lengviau 🙁

Anonimas

Autorė jaučia kaltę, greičiausiai, dar ir todėl, kad matomai pokalbiai buvo neįdomūs. Kitaip jaustų dar ir pyktį, piktdžiugą, pasibaisėjimą ar dar kokį kitą įdomesnį jausmą.

Mano pusseserės paslapčia jos teta skaitydavo jos dienoraštį, kai atvykdavo į svečius. Na, ir ji pasakodavo, kad pasakydavo kažką apie tą tetą tame dienoraštyje, kad niekada nieko neatsiveža, bet viską suvalgo, visus saldumynus, kad ir taip išsipūtus, kad kvapas eina toks nemalonus nuo jos, kad visad tik giriasi savimi ir niekam neleidžia įsiterpti į pokalbį. Tai pamenu pusseserė pasakojo, kad skaitydavo ir jos (pusseserės) nekęsdavo, bet nieko nesakydavo jai, kad galėtų ir toliau skaityti paslapčia. Bet tada tos pusseserės motina užtiko ją skaitant jos dienoraštį ir išpeikė. O ta teta sako „ir apie tave parašyta yra, paskaityk”. Tai ta net neėmė į rankas, sakė, ne mano reikalas, ką privačiai rašo į savo dienoraštį, o dar net ne kam kitam pasakoja. Kam tada tie dienoraščiai, jei bet kas panorėjęs ima ir skaito, kokia prasmė į juos rašyti. Tai sudrausmino, pasakė paauglei dukrai ir liepė rakint kambarį, kad teta siaubūnė ten neitų. O po to jos suprato, ką reiškė tie prie stalo tetos „Tai aš gi susikoncentravus”, „vėl nieko jums neatvežiau lauktuvių” bei pan. Na ir kažkaip šis įstrigo pusseserės pasakojimas ir kad natūralu, kad negalima skaityti ir imti, kas ne tavo, jei nenori, kad ir tavo imtų. Nes kitu atveju tai dvigubi standartai gaunasi. Dar pusseserė buvo penktoje klasėje dienoraštį į kuprinę netyčia įsidėjusi. Tai radusi klasiokė irgi spėjo nemažai perskaityti. Na bet ten jau vaikas, savo veiksmus gal prastai supranta. Reikia tikėtis kad išaugo.

Anonimas

Mieloji, kam tas melas?
Tai skubat, tai turit laiko panarsyti po drauges instagarama, ka jau kalbet apie jos zinuciu skaityma. Viskam laiko atradot, nors labai skubejot ir dar tiek daiktu turejot. Jau tas jusu empatiskumas is tolo sviecia zinokit, o dar sako empatiski zmones isijaucia i kito skausma ir pergyvenima 😀 dar pasakykit,kad bandet isjausti i drauges susirasinejima.

Mes jau buvom išsiskyrę, aš vykau į kitą vietą tartis su kambario šeimininkais, tai taip ir parašiau. O skaičiau autobuse būnant, tašės ir maišai ant grindų ir sėdynės padėti buvo. Ramiai atsisėdau ir kažkaip perskaičiau radus 🙁

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Visko sužiūrėti, ypač per skubėjimą, pati iš savo patirties žinau, kartais ir pamiršt gali, kai skubama. Žinot tai, kad bet kam nebūtų davus savo naudojamos planšetės kur daug asm. info, bet vis tiek nesugebėjot tik navigaciją pasižiūrėt ar tuos maršrutus, o ėjot nežinia kur. Apskritai, net jei būt neatsijungus nuo visur kitur, savaime suprantama, kad tokioj situacijoj esant paskolino kad tik nuvykt sklandžiai galėtumėt, o ne kad viską išknistumėt.

Suprantu viską ir visų jūsų puolimus. Pati rašiau, kad jaučiu kaltę ir nežinau kaip tai ištaisyti 🙁 Kaižkaip sudomino pirmos žinutės, o po to tik tęsiau skaityt tą susirašinėjimą, manydama, kad jau vis reik tuoj išjungt, kol žiūriu, kad jis ir pasibaigė taip, na kad viską perskaičiau 🙁 Tik save dar noriu truputėlį apginti, kad aš išties esu labai empatiškas asmuo, suvokiu, kad pasielgiau netinkamai, todėl dabar taip stipriai ir pergyvenu. Žinokit yra tokių kur kartotų tai vos progai pasitaikius ir visai nepergyventų, sau jokių nepriekaištautų metai iš metų nejaustų panašiai besielgdami. Tokiems tik proga pasitaikys, jie taip ir padarys ar patys tave apgaus, kad ta proga atsirastų. Ir kartotų kažką panašaus pažeidžiant kito asmenines ribas begalybę kartų panašiu būdu. O man kažkaip itin negerai jau po vieno tokio karto, mąstau savaitė laiko 🙁 Suvokiu, kad teks pasakyti, kuo prasikaltau. Tik gailiuosi, kad iškart grįžus man į kambarį nepasakiau. Dabar kuo ilgiau tempiu, tuo labiau nesinori pasakyti. 🙁 Spėju, kad reikės paskambinti, o ne susitikti, galbūt tuomet pasiryšiu greičiau ir lengviau 🙁

Man patinka, kad jus savo elgiasi teisinat “o bet yra tokiu kur kartotu “ ir panasiai. Yra ir tokiu, kurie to nedarytų. Kodel lygiuojatės ne į moraliai pranašesnius, o į padugnes? Maždaug, jei dar jaučiu kaltę, tai dar nesu bloga. Tai ne, taip nėra, poelgis vis tiek blogas. Man pvz būtų vienodai jaučiat jūs tą kaltę ar ne.

Na, kaltė jau nieko nereiškia, kuomet jau viskas padaryta, tai ir taip suvokiama. Bet esu sutikus tokių, kur jokių priekaištų sau nejaučia dėl panašiai daromų dalykų, ėmimų svetimų daiktų be leidimo metai iš metų ir pan. Kaip ir ta pusseserės teta, na ji iki šios dienos nemano, kad ji ten kažką blogo darė nors užsimušk, ji nekalta ir viskas. Pusseserė su ja net nebendrauja ar labai vangiai,tai ta teta irgi tokia „amžinai paniurus vaikšto” jos mamai sako, ir apsimeta kad nesupranta, dėl ko ji tokia. Man taip pat būtų vienodai, ar kažkas po visko jaustų kaltę ar ne, man situacijos tai jau nepakeistų vis viena. Na bet žinote, tas didelis empatiškumas ir kaltės pojūtis man tuo ir pasireiškia, jog negaliu taip nusėdėti ir pamiršti kaip niekur nieko, tai ir yra kaltė. O ta kaltė dėl tikrai didelės empatijos neleidžia taip nusėdėti ir kaip niekur nieko pamiršti noris kažką daryti, todėl ir svarstau, kaip bent pasisakyti, gal kaip ištaisyti bent kiek. Kadangi tikrai nenorėčiau, kad mano skaitytų. Reikėjo atjungti tą paskyrą ir viskas, arba išvis išeiti iš ten. 🙁
Dėl kaltės pojūčio mano draugei tikrai vienodai, bet ta kaltė ką daro su manimi, tai neleidžia pamiršti kaip niekur nieko. Todėl ir kuriu temą, todėl ir nervuojuos ir svarstau, kaip čia pasisakyti, gal ištaisyti, kas kitam būtų dzin panašiai prasikaltus. Svarstau, gal paskambinti teks, drąsiau bus, nes nors ir empatiška, esu tikra bailė. Nors daugelis sako, kad tokius dalykus reikia sakyt akis į akį, ką padarei prieš kitą žmogų, bet jau neišdrįsiu spėju. Nes kuo labiau tempiu, tuo sunkiau. Gaila, kad iškart nepasakiau 🙁