Kaip paleisti zmogu?

Situacija tokia, kad dabartiniai santykiai netenkina. Jauciuosi emociskai prastai, visko yra buve. Si vyra labai stipriai myliu, bet negaliu juo pasitiketi. Atrodo gera prisiglausti, moka nuraminti, taciau niekaip negaliu isivaizduoti sio vyro kaip oficialaus vyro, vaiku tecio, zmogaus, su kuriuo planuociau imti paskola ir pirkti busta. Visgi, tarp musu yra 12 metu skirtumas, kartais jauciuosi, kad jam nereikia nieko, nes jis jau turejo sukures seima, o as 25 metu mergina, jauciuosi lyg buciau 40 issiskyrusi moteris. Nepaisant prisirisimo ir meiles vis dazniau sukasi mintys apie skyrybas, nes noriu gyventi, o siuo metu, siuose santykiuose jauciuosi dusinama. Taciau situacija tokia, kad vyras turi daug skolu, antstoliu. Cia man isijunge mamytes instinktas ir atrodo, nu skirsimes, jis juk prazus, netures uz ka nusipirkti maisto ar pan. Suprantu, kad tai suaugusio vyro reikalas, bet atrodo negaliu paleisti taip i gatve. Siuo metu uz busta moku as, maista perku as. Viskuom rupinuosi as. Jis kazkoek prisideda, viena menesi daugiau, kita maziau, bet vis vien – vienas neapsimoketu nei nuomos, nei maisto nusipirktu. Suprantu, kad turiu ziureti saves, nes atrodo va jo gaila, o kad pati klimpsti i depresija tai saves negaila? Kaip itikinti save, kad nesu atsakinga uz ji ir be skausmo pasakyti, kad atejo laikas jam iseiti? Atrodo tokia kalta jauciuos, kad zmogu i gatve varau…