Kaip suprantat pasakyma

Anonimas

bet as pavydziu durnu dalyku : uzuolaidu, sukneles, geles, sugebejimo uzauginti pomidorus…

Tai jau nebesi kilnus ar šiaip geraširdis asmuo, nors ir nieko blogo nedarai, nekenki. Tačiau jau viskas, nebesi, nes pajautei pavydą dėl geriau užaugusių pomidorų. Labai apmaudu, jog dėl to jau negali pretenduoti į kilniaširdžio asmens apibrėžimą, nes jau pajautei pavyduliavimą, kad tos moteriškės suknelė gražesnė nei tavo. Kai kitą kartą pajusi kokį nors liūdesiuką, nepamiršk, kad į optimisto sąvoka, net jei anksčiau taip ir manei, tavęs jau irgi nebeapibūdina. O jei pajusi piktumą, jog kažkas pvz tavo piešinį ilgai tapytą, tyčia apipylė vandeniu, tai tu jau automatiškai esi blogas asmuo, jei supykai ir pakėlei balsą

Anonimas

kaip faina butu bet nepavyskta, bandziau kelis kart pomidorus auginti ir niekaip…o uzuolaidos buvo pirktos kitoje salyje vietines reiksmes parduotuveje 😀 tai nera taip,kad Gali pasiekti 😀

🤦

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Nuo žodžio „kelti” – aukščiau už viską, kas žema – smurtą, pavydą, apkalbas ir t. t.

Dėl būtent pavydo ir apkalbų, tuomet 0 kilnių žmonių ant žemės. Kadangi pavydą per gyvenimą normaliai pajaučia visi, o kalbam tikrai ne vien apie save. Reikia žiūrėt kokias pasekmes išverti kitam iš šitų dviejų. Nes apkalbos apkalbom nelygu, kaip ir pavydas. Viena pvz. yra su drauge(-u) ar namie privačiai pakalbėt, kur tuo viskas ir pasibaigia, kaip ir pavydėt Marytei iškalbos ar jos veiklumo. Pernelyg platu parašyt pavyduliavimas ar apkalbos aplamai, reik įvardint pasekmes, į ką išsiverčia

Viskas paimta bendrąja plačiąja prasme, sąrašą galima tęsti, o jūs kaip tik jį siaurinat, kaip suprantu, minit kas jums aktualiausia. Čia gaunasi, vos ne, kad, tipo, mano apkalbos ir pavydas yra kilnesnis, nes aš nesukeliu niekam pasekmių, o va kitas tai daro man žalą man pavydėdamas, apkalbėdamas, nes aš esu jautresnis ir t. t.
Tai imant tą bendrąjį žmogaus kilnumą, jis neskirstys blogų veiksmų ar įpročių į geresnius ir blogesnius (juo labiau, kas liečia kitą, tai nieko tokio, o jau kas liečia mane, tai vajezusmarija), toks žmogus tiesiog stengsis apskritai nuo to atsiriboti savo gyvenime.

Tai bendrąją prasme ir yra nebetikslu. Jei jums pasekmės ir kontekstas nevaidina jokio vaidmens, tai su jumis diskusija neįmanoma. Apie save išvis nieko nekalbėjau, tai čia susiinterpretavot kaip jums norėjosi, dar kartą paskaitykit, ką parašiau.
Asmuo gali jausti labai platų jausenų spektrą. Daugelis jausenų kyla spontaniškai, reaguojant į įvykius, aplinką, į kitų asmenų veiksmus. Tai 100 neišvengsi. Svarbu kas būna po tokių jausenų rezultate, į ką išsiverčia viskas. O gal į nieką neišsiverčia, tuo ir baigias, pakalbėjai privačiai vienu du su drauge apie Mildutės žalią automobilį ir tuoj pamiršot jūs dvi.
Buvau jums prirašius daugiau su visais pavyzdžiais, bet jei asmeniui kontekstas nieko nereiškia ir rezultatas, pasekmės, tai čia nulinė diskusija

Na tai jūs išskyrėt kažkodėl tik pavydą ir apkalbas, todėl ir padariau išvadą, kad jums aktualu, nes šiaip smurtas turėtų dar daugiau variacijų pasekmių ir konteksto atžvilgiu.
Man kontekstas svarbu, bet jūs jį išplėtojot ne visai ta linkme, kalbant grynai apie kilnumo, kaip žmogaus savybės, apibrėžimą . Jeigu jau imant iš praktinės, o ne idėjinės pusės, taip, prasideda įvairūs niuansai, kaip žmogaus jausmai, aplinkos įtaka ir t. t., ir sąlyga nepadaryti kažkam žalos yra daugiau bendrojo gėrio sritis, etikos, moralės, bet kilnumas yra gana konkreti žmogaus savybė.
Man kilnumas asocijuojasi tik su motyvais, bet ne pasekmėm. Taip, nei vienas žmogus nėra izoliuotas nuo jausmų spektro, kas dažnai kyla ir spontaniškai, tai tiesiog žmogaus natūralios reakcijos. Bet viską lemia tai, kaip jis su tuo susitvarko, ar nori tvarkytis, ir ar jis apskritai pastebi ir jam rūpi, kad jaučia destruktyvius jausmus (pavydas) ar atlieka destruktyvius veiksmus (apkalbos). Pavyzdžiui, tu jausdamas pavydą gali ir niekam nepakenkti, bet tave patį jis ės iš vidaus, ir jeigu tu su tuo nesitvarkysi, neieškosi sprendimų, bet bandysi, pvz, konkuruoti, kur čia kilnumas?
Arba apkalbos. Jeigu niekam ir nepakenksi, tai nėra savaime nekenksmingas dalykas. Kas yra apkalbos? Tai sistemingas kitų žmonių ydų ir silpnybių ieškojimas, pašiepimas, kas, galbūt ir nepastebimai, tave patį užkrauna neigiamai ar teigia klaidingą pasitenkinimo jausmą, kas, na, nėr kilnu 🙂

Dėl apkalbų, tai apie pakalbėjimą paprastą, kai kalbama ne vien apie save turėjau omeny, o jau tikrai ne pašiepimą. Bet tie kurie kalba tik kad surast ydų, jų paieškot, tai bent jau tegul turi bent kiek racionalumo, neligotumo apribot tą pašiepimą ar ydų ieškojimą kitame savo supuvusiam privačiam rate, kur ten viskas nuguls ir pasibaigs, įkarščio nepagavus. Bet pažiūrėt į internetą, forumus betrūksta, kaip vyksta kurstymai, hate speech, persekiojimai, rinkimas info, kad ir visai absurdiškai neįdomios, neskandalongos, vien kam ja kolektyviškai panaudot, įžeidinėjimams, pažviepimui, žeminimui. Tai puikiai vaizduoja, kaip tai skiriasi, kaip išsiverčia. Abu prasti atrodo, ar ne, bet niekaip, pilnai niekaip nesulyginami.
Na o jei dėl apkalbų, kokias būtent ir turėjau omeny, nekensmingas, išeinančias iš kalbos, be tikslo įžeidinėt, kalbant privačiai ir išėjusias iš kalbos, kur vėliau pamiršti tuoj pat tai jeigu pakalbi apie kažkieno naują automobilį ir jog tau nedailus tas automobilis, tai… pasakei savo nuomonę savo pašnekovui, pašnekėjot ir pamiršot. Čia priklauso, kaip jūs tas apkalbas suprantat. Nes aš tik apie tokias. O kas jau išsiverčia į pašiepimus, tai jau ir reik įvardint kaip pašiepimą. Todėl ir reik žiūrėt, į ką išsiverčia, kaip ir minėjau. Aš apkalbas turėjau omeny, jog kalbi ne vien apie save, o dar ir apie kažkokį kitą asmenį, bet jo nepašiepiant. Gal tik įvertinant kažką iš savo požiūrio kampo (pavz. apie minėtą nedailų automobilį).
Dėl pavyduliavimo tai mano nuomone būna dar vadinamas baltas pavydas, kai tu susižavi kažkuo, džiaugiesi už kitą žmogų, tad galbūt tai tave taip pat gali įkvėpti, kažkieno pavyzdys paskatinti. Tad jei yra toks terminas sumąstytas, matyt, ne savaime pavydas blogas aplamai, reikia žiūrėt ir vėl, į ką išsiverčia. Nes jei išsiverčia į įžeidinėjimus, tai ir įvardinkim kaip įžeidinėjimą.
Taipogi pavyduliavimas, jeigu jau atsiranda aplamai, tai atsiranda dažnai spontaniškai, o kitą momentą jau galbūt ir praeina. Tačiau tai nepakeis fakto, jog kokią sekundę dienoje užpavydėjai kažkam kad ir gražios užrašinės. Tad 100 proc. neišvengsi. Tad reik žiūrėt į ką išsiverčia. Kartais kaip minėtu atveju galbūt susižavėsi kažkuo ir atrasi motyvacijos kaip tik.

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Nuo žodžio „kelti” – aukščiau už viską, kas žema – smurtą, pavydą, apkalbas ir t. t.

Dėl būtent pavydo ir apkalbų, tuomet 0 kilnių žmonių ant žemės. Kadangi pavydą per gyvenimą normaliai pajaučia visi, o kalbam tikrai ne vien apie save. Reikia žiūrėt kokias pasekmes išverti kitam iš šitų dviejų. Nes apkalbos apkalbom nelygu, kaip ir pavydas. Viena pvz. yra su drauge(-u) ar namie privačiai pakalbėt, kur tuo viskas ir pasibaigia, kaip ir pavydėt Marytei iškalbos ar jos veiklumo. Pernelyg platu parašyt pavyduliavimas ar apkalbos aplamai, reik įvardint pasekmes, į ką išsiverčia

Viskas paimta bendrąja plačiąja prasme, sąrašą galima tęsti, o jūs kaip tik jį siaurinat, kaip suprantu, minit kas jums aktualiausia. Čia gaunasi, vos ne, kad, tipo, mano apkalbos ir pavydas yra kilnesnis, nes aš nesukeliu niekam pasekmių, o va kitas tai daro man žalą man pavydėdamas, apkalbėdamas, nes aš esu jautresnis ir t. t.
Tai imant tą bendrąjį žmogaus kilnumą, jis neskirstys blogų veiksmų ar įpročių į geresnius ir blogesnius (juo labiau, kas liečia kitą, tai nieko tokio, o jau kas liečia mane, tai vajezusmarija), toks žmogus tiesiog stengsis apskritai nuo to atsiriboti savo gyvenime.

Tai bendrąją prasme ir yra nebetikslu. Jei jums pasekmės ir kontekstas nevaidina jokio vaidmens, tai su jumis diskusija neįmanoma. Apie save išvis nieko nekalbėjau, tai čia susiinterpretavot kaip jums norėjosi, dar kartą paskaitykit, ką parašiau.
Asmuo gali jausti labai platų jausenų spektrą. Daugelis jausenų kyla spontaniškai, reaguojant į įvykius, aplinką, į kitų asmenų veiksmus. Tai 100 neišvengsi. Svarbu kas būna po tokių jausenų rezultate, į ką išsiverčia viskas. O gal į nieką neišsiverčia, tuo ir baigias, pakalbėjai privačiai vienu du su drauge apie Mildutės žalią automobilį ir tuoj pamiršot jūs dvi.
Buvau jums prirašius daugiau su visais pavyzdžiais, bet jei asmeniui kontekstas nieko nereiškia ir rezultatas, pasekmės, tai čia nulinė diskusija

Na tai jūs išskyrėt kažkodėl tik pavydą ir apkalbas, todėl ir padariau išvadą, kad jums aktualu, nes šiaip smurtas turėtų dar daugiau variacijų pasekmių ir konteksto atžvilgiu.
Man kontekstas svarbu, bet jūs jį išplėtojot ne visai ta linkme, kalbant grynai apie kilnumo, kaip žmogaus savybės, apibrėžimą . Jeigu jau imant iš praktinės, o ne idėjinės pusės, taip, prasideda įvairūs niuansai, kaip žmogaus jausmai, aplinkos įtaka ir t. t., ir sąlyga nepadaryti kažkam žalos yra daugiau bendrojo gėrio sritis, etikos, moralės, bet kilnumas yra gana konkreti žmogaus savybė.
Man kilnumas asocijuojasi tik su motyvais, bet ne pasekmėm. Taip, nei vienas žmogus nėra izoliuotas nuo jausmų spektro, kas dažnai kyla ir spontaniškai, tai tiesiog žmogaus natūralios reakcijos. Bet viską lemia tai, kaip jis su tuo susitvarko, ar nori tvarkytis, ir ar jis apskritai pastebi ir jam rūpi, kad jaučia destruktyvius jausmus (pavydas) ar atlieka destruktyvius veiksmus (apkalbos). Pavyzdžiui, tu jausdamas pavydą gali ir niekam nepakenkti, bet tave patį jis ės iš vidaus, ir jeigu tu su tuo nesitvarkysi, neieškosi sprendimų, bet bandysi, pvz, konkuruoti, kur čia kilnumas?
Arba apkalbos. Jeigu niekam ir nepakenksi, tai nėra savaime nekenksmingas dalykas. Kas yra apkalbos? Tai sistemingas kitų žmonių ydų ir silpnybių ieškojimas, pašiepimas, kas, galbūt ir nepastebimai, tave patį užkrauna neigiamai ar teigia klaidingą pasitenkinimo jausmą, kas, na, nėr kilnu 🙂

O man tai gyvenime buvo sakoma visai pašalinių asmenų, su kuriais aš net nesusijus, bet jie neatstoja nuo manęs niekaip. Visaip laido užuomenas, jog „oi aš tau kenkiu, bet jei tu čia taip reaguoji tai čia tavo problemos, nes tu čia į mano tau kenkimą taip pasirenki surraguot” na tai liguistai absurdas jau. Neva turi neskleist žinios, kad tu nori kad atstotų, nepykt, matant kad tau kenkia, matant, kad tai tave vargina. Neva atsiribot turi nuo piktinimosi ir nuvargimo nuo to. Na tai man šiek tiek tas atsiribok nuo pavydo taip nuskambėjo, jog neva emocijų neturėk it humanoidas tarsi. Na pavydas tai dar čia tavo paties reikalas, niekas tyčia tau jo neprovokuoja. Nori įsikvėpk kitų pavyzdžiui, nori atsiradus pamiršk, nori, eik pagirk kitą, pasakyk, jog žaviesi ir pats norėtum to pasiekti, nori pavydėk mėnesiais, tik kitam nekenk. Pavydo atveju niekaip nesi susijęs su tuo kuriuo žaviesi, nes jis net neplanavo niekam jokių pavyduliavimo jausmų sukelti, čia grynai tavo reikalas.
O štai su kitam kenkimu yra kitaip. O vėliau kaltina tave, jog tu negebi atsiriboti nuo piktimosi ar pergyvenimo, tai jau absurdų absurdas.
Tad tie kurie skatina atsiribot nuo emocijų nevisada skamba normaliai, nes kartais tai elementarus sureagavimas į įvykius, aplinkybes, asmenis ir jų elgesį. O dėl pavyduliavimo tai man vienodai šviečia ar kas atsiriboja ar ne. Svarbu kitam nekenkia ir užtenka.

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Nuo žodžio „kelti” – aukščiau už viską, kas žema – smurtą, pavydą, apkalbas ir t. t.

Dėl būtent pavydo ir apkalbų, tuomet 0 kilnių žmonių ant žemės. Kadangi pavydą per gyvenimą normaliai pajaučia visi, o kalbam tikrai ne vien apie save. Reikia žiūrėt kokias pasekmes išverti kitam iš šitų dviejų. Nes apkalbos apkalbom nelygu, kaip ir pavydas. Viena pvz. yra su drauge(-u) ar namie privačiai pakalbėt, kur tuo viskas ir pasibaigia, kaip ir pavydėt Marytei iškalbos ar jos veiklumo. Pernelyg platu parašyt pavyduliavimas ar apkalbos aplamai, reik įvardint pasekmes, į ką išsiverčia

Viskas paimta bendrąja plačiąja prasme, sąrašą galima tęsti, o jūs kaip tik jį siaurinat, kaip suprantu, minit kas jums aktualiausia. Čia gaunasi, vos ne, kad, tipo, mano apkalbos ir pavydas yra kilnesnis, nes aš nesukeliu niekam pasekmių, o va kitas tai daro man žalą man pavydėdamas, apkalbėdamas, nes aš esu jautresnis ir t. t.
Tai imant tą bendrąjį žmogaus kilnumą, jis neskirstys blogų veiksmų ar įpročių į geresnius ir blogesnius (juo labiau, kas liečia kitą, tai nieko tokio, o jau kas liečia mane, tai vajezusmarija), toks žmogus tiesiog stengsis apskritai nuo to atsiriboti savo gyvenime.

Tai bendrąją prasme ir yra nebetikslu. Jei jums pasekmės ir kontekstas nevaidina jokio vaidmens, tai su jumis diskusija neįmanoma. Apie save išvis nieko nekalbėjau, tai čia susiinterpretavot kaip jums norėjosi, dar kartą paskaitykit, ką parašiau.
Asmuo gali jausti labai platų jausenų spektrą. Daugelis jausenų kyla spontaniškai, reaguojant į įvykius, aplinką, į kitų asmenų veiksmus. Tai 100 neišvengsi. Svarbu kas būna po tokių jausenų rezultate, į ką išsiverčia viskas. O gal į nieką neišsiverčia, tuo ir baigias, pakalbėjai privačiai vienu du su drauge apie Mildutės žalią automobilį ir tuoj pamiršot jūs dvi.
Buvau jums prirašius daugiau su visais pavyzdžiais, bet jei asmeniui kontekstas nieko nereiškia ir rezultatas, pasekmės, tai čia nulinė diskusija

Na tai jūs išskyrėt kažkodėl tik pavydą ir apkalbas, todėl ir padariau išvadą, kad jums aktualu, nes šiaip smurtas turėtų dar daugiau variacijų pasekmių ir konteksto atžvilgiu.
Man kontekstas svarbu, bet jūs jį išplėtojot ne visai ta linkme, kalbant grynai apie kilnumo, kaip žmogaus savybės, apibrėžimą . Jeigu jau imant iš praktinės, o ne idėjinės pusės, taip, prasideda įvairūs niuansai, kaip žmogaus jausmai, aplinkos įtaka ir t. t., ir sąlyga nepadaryti kažkam žalos yra daugiau bendrojo gėrio sritis, etikos, moralės, bet kilnumas yra gana konkreti žmogaus savybė.
Man kilnumas asocijuojasi tik su motyvais, bet ne pasekmėm. Taip, nei vienas žmogus nėra izoliuotas nuo jausmų spektro, kas dažnai kyla ir spontaniškai, tai tiesiog žmogaus natūralios reakcijos. Bet viską lemia tai, kaip jis su tuo susitvarko, ar nori tvarkytis, ir ar jis apskritai pastebi ir jam rūpi, kad jaučia destruktyvius jausmus (pavydas) ar atlieka destruktyvius veiksmus (apkalbos). Pavyzdžiui, tu jausdamas pavydą gali ir niekam nepakenkti, bet tave patį jis ės iš vidaus, ir jeigu tu su tuo nesitvarkysi, neieškosi sprendimų, bet bandysi, pvz, konkuruoti, kur čia kilnumas?
Arba apkalbos. Jeigu niekam ir nepakenksi, tai nėra savaime nekenksmingas dalykas. Kas yra apkalbos? Tai sistemingas kitų žmonių ydų ir silpnybių ieškojimas, pašiepimas, kas, galbūt ir nepastebimai, tave patį užkrauna neigiamai ar teigia klaidingą pasitenkinimo jausmą, kas, na, nėr kilnu 🙂

Smurtas tai čia net nėr ką kalbėt ir kvailam aišku. Už kai kurias formas smurto formas ir kalėjimai pilni, tai čia absurdas net diskutuot, kai ir taip aišku

Ar čia jūs rimtai galvojat, kad jei 1 kartą gyvenime pavydėjai, tai negali būt pavadintas kilniaširdžiu?
Man labai keistas toks požiūris, nes visų pirma, tai žmonės keičiasi. Visų antra, net jei pavydi A kaimynui gali būti labai kilniaširdis ten kur savanoriauji ir už dyką padedi kokiem pensininkam ar pan.

Anonimas

Ar čia jūs rimtai galvojat, kad jei 1 kartą gyvenime pavydėjai, tai negali būt pavadintas kilniaširdžiu?
Man labai keistas toks požiūris, nes visų pirma, tai žmonės keičiasi. Visų antra, net jei pavydi A kaimynui gali būti labai kilniaširdis ten kur savanoriauji ir už dyką padedi kokiem pensininkam ar pan.

O kur jūs tokį teiginį perskaitėt? („Ar čia jūs rimtai galvojat, kad jei 1 kartą gyvenime pavydėjai, tai negali būt pavadintas kilniaširdžiu?”)

Anonimas

Dėl apkalbų, tai apie pakalbėjimą paprastą, kai kalbama ne vien apie save turėjau omeny, o jau tikrai ne pašiepimą. Bet tie kurie kalba tik kad surast ydų, jų paieškot, tai bent jau tegul turi bent kiek racionalumo, neligotumo apribot tą pašiepimą ar ydų ieškojimą kitame savo supuvusiam privačiam rate, kur ten viskas nuguls ir pasibaigs, įkarščio nepagavus. Bet pažiūrėt į internetą, forumus betrūksta, kaip vyksta kurstymai, hate speech, persekiojimai, rinkimas info, kad ir visai absurdiškai neįdomios, neskandalongos, vien kam ja kolektyviškai panaudot, įžeidinėjimams, pažviepimui, žeminimui. Tai puikiai vaizduoja, kaip tai skiriasi, kaip išsiverčia. Abu prasti atrodo, ar ne, bet niekaip, pilnai niekaip nesulyginami.
Na o jei dėl apkalbų, kokias būtent ir turėjau omeny, nekensmingas, išeinančias iš kalbos, be tikslo įžeidinėt, kalbant privačiai ir išėjusias iš kalbos, kur vėliau pamiršti tuoj pat tai jeigu pakalbi apie kažkieno naują automobilį ir jog tau nedailus tas automobilis, tai… pasakei savo nuomonę savo pašnekovui, pašnekėjot ir pamiršot. Čia priklauso, kaip jūs tas apkalbas suprantat. Nes aš tik apie tokias. O kas jau išsiverčia į pašiepimus, tai jau ir reik įvardint kaip pašiepimą. Todėl ir reik žiūrėt, į ką išsiverčia, kaip ir minėjau. Aš apkalbas turėjau omeny, jog kalbi ne vien apie save, o dar ir apie kažkokį kitą asmenį, bet jo nepašiepiant. Gal tik įvertinant kažką iš savo požiūrio kampo (pavz. apie minėtą nedailų automobilį).
Dėl pavyduliavimo tai mano nuomone būna dar vadinamas baltas pavydas, kai tu susižavi kažkuo, džiaugiesi už kitą žmogų, tad galbūt tai tave taip pat gali įkvėpti, kažkieno pavyzdys paskatinti. Tad jei yra toks terminas sumąstytas, matyt, ne savaime pavydas blogas aplamai, reikia žiūrėt ir vėl, į ką išsiverčia. Nes jei išsiverčia į įžeidinėjimus, tai ir įvardinkim kaip įžeidinėjimą.
Taipogi pavyduliavimas, jeigu jau atsiranda aplamai, tai atsiranda dažnai spontaniškai, o kitą momentą jau galbūt ir praeina. Tačiau tai nepakeis fakto, jog kokią sekundę dienoje užpavydėjai kažkam kad ir gražios užrašinės. Tad 100 proc. neišvengsi. Tad reik žiūrėt į ką išsiverčia. Kartais kaip minėtu atveju galbūt susižavėsi kažkuo ir atrasi motyvacijos kaip tik.

Tai paprasčiausiai nesusikalbėjimas dėl sąvokų, aš paėmiau kritinius variantus, kurie apibūdintų šias sąvokas pagal pagrindinę, sakykim, blogiausią jų prasmę. Su viskuo, ką rašot, taip pat sutinku, kas liečia tą mūsų netobulą gyvenimą ir prigimtį. BET, vėl noriu grįžti prie kilnumo apibrėžimo : D
Pvz., atsakykit į 2 klausimus: 1. Ar kilnus žmogus gali pasielgti nekilniai? 2. Ar kilnus poelgis būtinai bus padarytas kilnaus žmogaus?
Tada dar tokie:
Ar kilnus žmogus, pasielgęs nekilniai, tampa ne kilnios širdies? Ar gali žmogus elgtis kilniai dėl akių, toks nebūdamas, bet dėl baimės, noro pritapti ir t. t.?
Nustebčiau, jeigu jūsų atsakymai skirtųsi nuo manųjų, nes tai pakankamai elementaru, kokie yra atsakymai. Tad mes apie tą patį, bet priėjimas iš skirtingų pusių.

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Nuo žodžio „kelti” – aukščiau už viską, kas žema – smurtą, pavydą, apkalbas ir t. t.

Dėl būtent pavydo ir apkalbų, tuomet 0 kilnių žmonių ant žemės. Kadangi pavydą per gyvenimą normaliai pajaučia visi, o kalbam tikrai ne vien apie save. Reikia žiūrėt kokias pasekmes išverti kitam iš šitų dviejų. Nes apkalbos apkalbom nelygu, kaip ir pavydas. Viena pvz. yra su drauge(-u) ar namie privačiai pakalbėt, kur tuo viskas ir pasibaigia, kaip ir pavydėt Marytei iškalbos ar jos veiklumo. Pernelyg platu parašyt pavyduliavimas ar apkalbos aplamai, reik įvardint pasekmes, į ką išsiverčia

Viskas paimta bendrąja plačiąja prasme, sąrašą galima tęsti, o jūs kaip tik jį siaurinat, kaip suprantu, minit kas jums aktualiausia. Čia gaunasi, vos ne, kad, tipo, mano apkalbos ir pavydas yra kilnesnis, nes aš nesukeliu niekam pasekmių, o va kitas tai daro man žalą man pavydėdamas, apkalbėdamas, nes aš esu jautresnis ir t. t.
Tai imant tą bendrąjį žmogaus kilnumą, jis neskirstys blogų veiksmų ar įpročių į geresnius ir blogesnius (juo labiau, kas liečia kitą, tai nieko tokio, o jau kas liečia mane, tai vajezusmarija), toks žmogus tiesiog stengsis apskritai nuo to atsiriboti savo gyvenime.

Tai bendrąją prasme ir yra nebetikslu. Jei jums pasekmės ir kontekstas nevaidina jokio vaidmens, tai su jumis diskusija neįmanoma. Apie save išvis nieko nekalbėjau, tai čia susiinterpretavot kaip jums norėjosi, dar kartą paskaitykit, ką parašiau.
Asmuo gali jausti labai platų jausenų spektrą. Daugelis jausenų kyla spontaniškai, reaguojant į įvykius, aplinką, į kitų asmenų veiksmus. Tai 100 neišvengsi. Svarbu kas būna po tokių jausenų rezultate, į ką išsiverčia viskas. O gal į nieką neišsiverčia, tuo ir baigias, pakalbėjai privačiai vienu du su drauge apie Mildutės žalią automobilį ir tuoj pamiršot jūs dvi.
Buvau jums prirašius daugiau su visais pavyzdžiais, bet jei asmeniui kontekstas nieko nereiškia ir rezultatas, pasekmės, tai čia nulinė diskusija

Na tai jūs išskyrėt kažkodėl tik pavydą ir apkalbas, todėl ir padariau išvadą, kad jums aktualu, nes šiaip smurtas turėtų dar daugiau variacijų pasekmių ir konteksto atžvilgiu.
Man kontekstas svarbu, bet jūs jį išplėtojot ne visai ta linkme, kalbant grynai apie kilnumo, kaip žmogaus savybės, apibrėžimą . Jeigu jau imant iš praktinės, o ne idėjinės pusės, taip, prasideda įvairūs niuansai, kaip žmogaus jausmai, aplinkos įtaka ir t. t., ir sąlyga nepadaryti kažkam žalos yra daugiau bendrojo gėrio sritis, etikos, moralės, bet kilnumas yra gana konkreti žmogaus savybė.
Man kilnumas asocijuojasi tik su motyvais, bet ne pasekmėm. Taip, nei vienas žmogus nėra izoliuotas nuo jausmų spektro, kas dažnai kyla ir spontaniškai, tai tiesiog žmogaus natūralios reakcijos. Bet viską lemia tai, kaip jis su tuo susitvarko, ar nori tvarkytis, ir ar jis apskritai pastebi ir jam rūpi, kad jaučia destruktyvius jausmus (pavydas) ar atlieka destruktyvius veiksmus (apkalbos). Pavyzdžiui, tu jausdamas pavydą gali ir niekam nepakenkti, bet tave patį jis ės iš vidaus, ir jeigu tu su tuo nesitvarkysi, neieškosi sprendimų, bet bandysi, pvz, konkuruoti, kur čia kilnumas?
Arba apkalbos. Jeigu niekam ir nepakenksi, tai nėra savaime nekenksmingas dalykas. Kas yra apkalbos? Tai sistemingas kitų žmonių ydų ir silpnybių ieškojimas, pašiepimas, kas, galbūt ir nepastebimai, tave patį užkrauna neigiamai ar teigia klaidingą pasitenkinimo jausmą, kas, na, nėr kilnu 🙂

Smurtas tai čia net nėr ką kalbėt ir kvailam aišku. Už kai kurias formas smurto formas ir kalėjimai pilni, tai čia absurdas net diskutuot, kai ir taip aišku

<b

Aišku kas? Kad tai blogai?
Kalėjimas irgi yra tam tikra smurto forma, priemonė atskirti vieną visuomenės dalį nuo kitos.
Ar kalėjimas yra blogai?

Kas per silpno suvokimo asmuo..Jums su teksto suvokimu prastai. Baudžiamąjį kodeksą pasiskaitykit apie smurtą, ten gal jums bus aiškiau.

Anonimas

Kas per silpno suvokimo asmuo..Jums su teksto suvokimu prastai. Baudžiamąjį kodeksą pasiskaitykit apie smurtą, ten gal jums bus aiškiau.

Ar smurto įvairios formos egzistuoja tik baudžiake? Jeigu čia jūs ta pati, kuriai rašiau, tai „diskusiją” galim tuo ir baigt 🙂

Anonimas

Anonimas

Kas per silpno suvokimo asmuo..Jums su teksto suvokimu prastai. Baudžiamąjį kodeksą pasiskaitykit apie smurtą, ten gal jums bus aiškiau.

Ar smurto įvairios formos egzistuoja tik baudžiake? Jeigu čia jūs ta pati, kuriai rašiau, tai „diskusiją” galim tuo ir baigt 🙂

Pasiskaitykit kas buvo parašyta prieš tai darsyk, kur teksto suvokimas jums sušlubavo, tai nereikės kitam kartotis

Anonimas

Anonimas

Kas per silpno suvokimo asmuo..Jums su teksto suvokimu prastai. Baudžiamąjį kodeksą pasiskaitykit apie smurtą, ten gal jums bus aiškiau.

Ar smurto įvairios formos egzistuoja tik baudžiake? Jeigu čia jūs ta pati, kuriai rašiau, tai „diskusiją” galim tuo ir baigt 🙂

Visos yra net nediskutuotina, nes ir taip aišku, kad labai blogai, o už kai kurias iš jų nuteisia. Čia tas pats kas aiškint kad žolė žalia atsakinėt į jūsų „klausimus”. Teksto suvokimo nerasta pas jus

Aaaaa, man atrodo, supratau… Aš ir nesakiau, kad mano kognityviniai įgūdžiai tobuli.