Kodėl nėra motinystės instinkto?

Ne, ne visi turi dauginimosi instinkta. Psichopatai, sociopatai, tam tikros kategorijos narcizai, autistai su Aspergerio sindromu ir šizoidinio tipo asmenybės neturi.

Iškart nenormaliom išvadinti paprasčiausia, bet čia supaprastinimas ir netolerancija kitokiai nuomonei, asmeniškai žinau ne vieną psichikos ligoniį turintį vaikų, nors geriau jų neturėtų

Anonimas

Iškart nenormaliom išvadinti paprasčiausia, bet čia supaprastinimas ir netolerancija kitokiai nuomonei, asmeniškai žinau ne vieną psichikos ligoniį turintį vaikų, nors geriau jų neturėtų

Pagimdyt gali netyciukus be instinkto. 50% tokiu vaiku

Naujai prisijungsiu prie temos.
Iš to ką matau aplinkoj, tai daug būna netyčiukų. Bet iš esmės tie žmonės būna ne prieš vaikus ar neutralūs. Tai tiesiog pasirenka gimdyti, Ir daugeliu atvejų viskas ok būna, pamilsta vaiką, jį normaliaiaugina ir t. t. Kai kas gimus vaikui suvokia, kad tai buvo klaida. Tai pavieniai atvejai, bet apie juos daugiausia kalbama spaudoj Ypač jei kokia nelaimė įvyksta, tai gali susidaryt įspūdis, kad čia tokių daug, kur savo vaikų augint nenori, gailisi ir pan.
Asmeniškai aš visada labai norėjau vaikų, kiek atsimenu save nuo kokių 7–8 metų (iki tol prisiminimų nelabai turiu). Bet tai turbūt kyla iš mano pačios vaikystės traumų, nes negavau meilės, augau smurte, daug girdėjau „mano namai, mano taisyklės“. Tai man savotiškai nuo vaikystės jau norėjosi greičiau turėti savo namus, kur būtų „mano taisyklės“ ir niekas nsimuštų, negirtuokliautų, nerėktų, kur vaikus galėčiau auginti su meile. Žinoma, suaugus, dirbant su savimi, lengviau susitaikyti su tuo kas buvo ir žiūrėt į priekį. Vaikų vis dar noriu, bet dabar jau priežastys kitos. Suvokiu kaip savanaudiška turėt vaikų (juk man bus faina, gausiu teigiamų emocijų, galėsiu atrasti iš naujo save, išbandyt daug naujų dalykų ir t .t.), bet tuo pačiu noriu sau leisti šitą savanaudiškumą (vėlgi, nes jaučiuosi nuskriausta vaikystėje ir manau kad nusipelniau kažko savanaudiško). Plius esu labai empatiška, tai stengiuos negelbėti viso pasaulio nors ir kaip norėčiau.

Taigi ar čia „motinystės instinktas“, ar tik noras spręsti savo vaikystės traumas? Nežinau, turbūt abu. Dar klausimas kaip bus po gimdymo. Jei jis išvis bus. Nes paauglystėj labai lengva sakyti „oi taip noriu didžiulės šeimos“. Bet suaugus atsiranda finansai, sveikatos problemos ir tada kartais tiesiog lengviau pasakyti „nenoriu vaikų“, nei aiškinti kolegom, pažįstamiem, kad žinokit man auglys gimdoj, va laukiu tyrimų, šalins, nežinau kas ten liks po to, ar galėsiu pastoti ir kada ir pan. O „nenoriu vaikų“ yra lengviausias atsakymas. Tai kiek jūs dar nežinot, kad žmonės gal ir nori, bet jūs tiesiog nesat toks artimas, kad tai žinotumėt.

O mano priežastis tokia ir yra kad nenoriu. Mes nuolat paskendę moksluose ar darbuose, labai mažai turime laiko sau

rasa

Dauginimosi instinktas yra kiekvienoje gyvoje butybeje. Visos gyvos butybes dauginasi. Zmogus yra sakykime labiausiai mastanti butybe, todel ji gali spresti kaip pasielgti su tuo instinktu. Ir tai formuoja aplinka, visuomene, asmenines patirtys. Jeigu taip ziureti patinu funkcija apvaisinti pateles, tad vyru toks pat butu instinktas, bet jis zmogus ir laikosi visuomenes normu ir nepuola ant kiekvienos moters. Kurti seima, tuoktis, buti istikimam partneriui, tai irgi suformuota norma. Per ivairius laikmecius tos normos kinta,kaip ir rasete, seniau buvo norma – moteris turi gimdyti, nes moteris be vaiku yra niekas. Dabar kitokia norma. Todel i klausima kuri pati uzdaviau kodel tiek DAUG nebenori vaiku moteru, manau, atsakymas yra toks, kad dabar tokios normos formuojamos/suformuotos. O kiekviena individuali moteris pasirenka ka iskelti auksciau, kuria priezasti: netureti vaiku, nes sugadins grozi; netureti vaiku, nes finansai blogi; netureti vaiku, nes per daug zmoniu planetoje; netureti vaiku, nes kancias patirs kaip kiti zmones ir t.t.
Todel mano nuomone, visos moterys turi motinystes instinktus, tik pacios mintimis tai uzslopina, nes gyvena sioje visuomeneje su tokiomis normomis ir jomis vadovaujasi. Kitose tautose kitokios normos, todel ten kitaip ziurima ir i motinyste. Po kokio simto metu, tai vel pasikeis ir atrodys atgyvena gyventi tik sau, bus vel kazkas kita, kur kazkas dar laikysis sios tradicijos, o kiti pereidines i naujaja. Ir turbut vel taip pat kaip dabar vieni kitu nesupras ir bandys irodyti savo tiesa. Bet tiesa turbut isliks ta pati pirmine – gyvos butybes dauginasi.

Na, dauginimosi instinktas viena, o norejimas seimos kita. Gyvunai tiesiog hormonu veikiami nori sekso, o ne apie seima galvoja 😀 o tada, kai jau patele pagimdo, tada atsiranda PO kazkiek laiko motiniskas instinktas ir tai ne visom.
As nieko neslopinama nenoriu seimos ir tai matau kaip didziausia kosmara ir beprasmybe gyvenimo.

ir vyras ir darbas jums jusu planuose netrukdo? Nes man daugiau prisiderinimo prie vyro reik, nei prie vaiko.

Aš kita narė, bet dėl mylimo vyro juk nieko negaila. O vaikų tiesiog nesinori, užtenka jo

Man tai kliuvo vyrai, su kuriais lengva susiderinti., Pvz., galiu keliauti nors pusę metų per metus viena, giminės šventėje nė vieno nesu buvusi. Dabartinio keliamečio vaikino nesu sutikusi šeimos ar jo asmeninių draugų iš gyvenimo prieš tai (jie kitoje šalyje). Mes pusę vakarų per savaitę paprastai kartu leidžiame, kitus atskirai ( jis savo kambaryje veda žaidimus grupėms internetu).

Su savo gyvenimo būdu net gyvūno ar augalo nelabai galėčiau turėti, daugiausia be kelionių namuose su vaikinu išbūnam 2 mėnesius, tada išvykstu aš ar jis ar abu į skirtingas šalis dažniausiai.

Anonimas

Anonimas

Turiu vyrą jau 15 metų 🙂 Dar vis laikausi savo pozicijos vaiko klausimu 🙂 Na ir dėl vyro tikrai neketinu gimdyti…

Anonimas

Anonimas

Na, nežinau, man tai nei šilta nei šalta, kalbant apie vaikus. Nenoriu aš jų ir viskas. Pamatau kokią pažįstamą su pilvu arba su kūdikiu, tai iškart mintys ‘o jezau, kaip sunku…’ 🙂 Aš įpratusi gyventi sau laisvai, patogiai, komfortiškai, būti pati savo laiko šeimininke, planuotis viską pagal save, taip kaip aš noriu ir t.t. Tai vaikas man būtų tik kliūtis 🙂 Niekada nenorėjau vaikų ir dar vis nenoriu, o man jau 39m…:) 🙂 🙂 Tai kažkaip tas vadinamas motinystės instinktas mane aplenkė 😀

O antrą pusę ar turit? Nes ir su vyru būnant nelabai jau išeina taip, kaip norisi.

Aš nesakau jums gimdyti dėl vyro. Tiesiog turint antrą pusę irgi nepagyvensi visada sau ir dėl savęs. Gal aš noriu bambą išvertus gulėti visą savaitgalį, o tenka važiuoti su vyru į kokią jo šeimos šventę…

O ko jūs ten vykstat, jei nenorit? Mano giminėje antros pusės retai vykdavo/vyksta lankyti savo vyro/žmonos giminaičius tačiau sutaria gerai.

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Anonimas

Turiu vyrą jau 15 metų 🙂 Dar vis laikausi savo pozicijos vaiko klausimu 🙂 Na ir dėl vyro tikrai neketinu gimdyti…

Anonimas

Anonimas

Na, nežinau, man tai nei šilta nei šalta, kalbant apie vaikus. Nenoriu aš jų ir viskas. Pamatau kokią pažįstamą su pilvu arba su kūdikiu, tai iškart mintys ‘o jezau, kaip sunku…’ 🙂 Aš įpratusi gyventi sau laisvai, patogiai, komfortiškai, būti pati savo laiko šeimininke, planuotis viską pagal save, taip kaip aš noriu ir t.t. Tai vaikas man būtų tik kliūtis 🙂 Niekada nenorėjau vaikų ir dar vis nenoriu, o man jau 39m…:) 🙂 🙂 Tai kažkaip tas vadinamas motinystės instinktas mane aplenkė 😀

O antrą pusę ar turit? Nes ir su vyru būnant nelabai jau išeina taip, kaip norisi.

Aš nesakau jums gimdyti dėl vyro. Tiesiog turint antrą pusę irgi nepagyvensi visada sau ir dėl savęs. Gal aš noriu bambą išvertus gulėti visą savaitgalį, o tenka važiuoti su vyru į kokią jo šeimos šventę…

O ko jūs ten vykstat, jei nenorit? Mano giminėje antros pusės retai vykdavo/vyksta lankyti savo vyro/žmonos giminaičius tačiau sutaria gerai.

Čia tik pavyzdys. Galit susigalvoti savo. Nes bent jau man gyvenant su vyru tikrai nėra, kad veikiu ką noriu, kaip noriu, kada noriu. Vien laisvalaikį kiek reikalų susidert. Aš laisvesnė, jis užimtas, aš jau 4 val galiu važiuoti į gamtą, bet jei norim kartu, sėdi ir lauki. O kur dar visi pagalbos dalykai, ar koją kokią susitraumuoja, ar kas, tai jau esi visiškai priklausoma nuo žmogaus, neišlėksi gi į kelionę kol jis lovoj guli…

Vyras taip dažnai traumas patiria/serga, kad tai didelis trukdis planuojant laiką kartu? Bet juk ir atskirai nuo vyro laisvalaikį galite planuoti, jei nesutampa laikai? Juk tam vyro užimtumas nemaišo? Maniškis irgi labai užimtas, bet kai žinau jo tvarkaraštį nėra problemų susiderinti laisvalaikį.