Mistiniai įvykiai jums nutikę

Aš nelabai tikiu tokiais dalykais. Kažkaip protu neatrodo, kad galėtų būti.
Bet po draugo mirties buvo gal mėnesis praėjęs, aišku, labai gedėjau, buvom artimi. Realiai jis man kaip brolis buvo. Daug galvojau apie tai, kas jam nutiko ir kodėl… Ir tiesiog vakare, gulėjau lovoj ir prieš miegą galvojau apie jį, verkiau. Ir tada atrodė, kad grynai išgirdau jo balsą savo galvos viduje „Man viskas gerai“. Ir daugiau nieko… Ir tokia keista akustika buvo, lyg ne kambary kažkur konkrečiai jis būtų, o „visur“. Kai pagalvoji, jei mano smegenys mane čia taip ramint bandė, taigi galėjau „išgirst“ visą pokalbį, daugybę gražių žodžių ir pan… O čia atrodo su tokiom pastangom pasakyta, lyg jam sunku būtų pasiekti mane, bet visgi pavyko. Ir, aišku, kas keisčiausia, tai kad po tų žodžių tokia ramybė užplūdo. Net nepaaiškinama, kokios tikrai nuo laidotuvių nebuvau jutus. Nors po to ir toliau buvo sunku, bet čia buvo lūžis mano gedėjime, kai nusprendžiau, kad noriu gyventi ir stengtis eiti į priekį.
Tikrai nežinau, kas ten „susijungė“ mano smegenyse, jog balsus pradėjau girdėti. Bet tikrai buvo labai labai keista ir daugiau tai nepasikartojo.

Anonimas

Aš nelabai tikiu tokiais dalykais. Kažkaip protu neatrodo, kad galėtų būti.
Bet po draugo mirties buvo gal mėnesis praėjęs, aišku, labai gedėjau, buvom artimi. Realiai jis man kaip brolis buvo. Daug galvojau apie tai, kas jam nutiko ir kodėl… Ir tiesiog vakare, gulėjau lovoj ir prieš miegą galvojau apie jį, verkiau. Ir tada atrodė, kad grynai išgirdau jo balsą savo galvos viduje „Man viskas gerai“. Ir daugiau nieko… Ir tokia keista akustika buvo, lyg ne kambary kažkur konkrečiai jis būtų, o „visur“. Kai pagalvoji, jei mano smegenys mane čia taip ramint bandė, taigi galėjau „išgirst“ visą pokalbį, daugybę gražių žodžių ir pan… O čia atrodo su tokiom pastangom pasakyta, lyg jam sunku būtų pasiekti mane, bet visgi pavyko. Ir, aišku, kas keisčiausia, tai kad po tų žodžių tokia ramybė užplūdo. Net nepaaiškinama, kokios tikrai nuo laidotuvių nebuvau jutus. Nors po to ir toliau buvo sunku, bet čia buvo lūžis mano gedėjime, kai nusprendžiau, kad noriu gyventi ir stengtis eiti į priekį.
Tikrai nežinau, kas ten „susijungė“ mano smegenyse, jog balsus pradėjau girdėti. Bet tikrai buvo labai labai keista ir daugiau tai nepasikartojo.

Ntk žnk , sorry. Na, taip, būna taip jau su tais, kai daug rašai, išrašai jums gal

Anonimas

Anonimas

Aš nelabai tikiu tokiais dalykais. Kažkaip protu neatrodo, kad galėtų būti.
Bet po draugo mirties buvo gal mėnesis praėjęs, aišku, labai gedėjau, buvom artimi. Realiai jis man kaip brolis buvo. Daug galvojau apie tai, kas jam nutiko ir kodėl… Ir tiesiog vakare, gulėjau lovoj ir prieš miegą galvojau apie jį, verkiau. Ir tada atrodė, kad grynai išgirdau jo balsą savo galvos viduje „Man viskas gerai“. Ir daugiau nieko… Ir tokia keista akustika buvo, lyg ne kambary kažkur konkrečiai jis būtų, o „visur“. Kai pagalvoji, jei mano smegenys mane čia taip ramint bandė, taigi galėjau „išgirst“ visą pokalbį, daugybę gražių žodžių ir pan… O čia atrodo su tokiom pastangom pasakyta, lyg jam sunku būtų pasiekti mane, bet visgi pavyko. Ir, aišku, kas keisčiausia, tai kad po tų žodžių tokia ramybė užplūdo. Net nepaaiškinama, kokios tikrai nuo laidotuvių nebuvau jutus. Nors po to ir toliau buvo sunku, bet čia buvo lūžis mano gedėjime, kai nusprendžiau, kad noriu gyventi ir stengtis eiti į priekį.
Tikrai nežinau, kas ten „susijungė“ mano smegenyse, jog balsus pradėjau girdėti. Bet tikrai buvo labai labai keista ir daugiau tai nepasikartojo.

Ntk žnk , sorry. Na, taip, būna taip jau su tais, kai daug rašai, išrašai jums gal

Nesupratau, ką parašėt ;D

Labai seniai, kuomet buvau 9 metų. Buvo beveik vidurnaktis. Buvo vasario pabaiga, kuomet išgirdau trakštelėjimą.Suklusau. Tuomet mano katinas užšoko ant lovos bei pradėjo žiūrint į kampą šnypšti. Jis buvo itin išsigandęs, o staiga aplamai itin smarkiai nušoko nuo lovos bei pasislėpė po ja. Kur buvę, kur nebuvę, langas pridarytas pilnai atsilapojo ir pamačiau kažkokį rūką bei krintantį šešėliavimą kampe. Itin išsigandau, todėl kad šiek tiek nusiraminčiau iki miego, pasiėmiau paskaityti lietuvių kalbos vadovėlį, kadangi buvo užduota išmokti eilėraštį. Kuomet netyčia taip ir primigau to pati net nepajusdama. Atsibudau nuo išpilto prakaito, išgąsčio bei sapno, kuris man neduoda ramybės iki šiol. Sapnavau, jog esu tokiame tarsi erdviame mėlyname kambaryje, kuriame buvo durys tik vienos. Staiga pradėjau girdėti balsą. Jis sako, kai jau eisi per tas duris, grįži iš sapno ir atsikelsi, tačiau neišeisi, kol tau nepasakysiu žinios, kas laukia tau. Tuomet paskatinau, kad kuo greičiau pasakytų, kadangi noriu pabusti. Tas balsas pasakė, kad už keleto metų sugrius visas mano gyvenimas. Pradėjus tam vykti, pačiai pradžiai, aš manysiu, kad tai pabaiga, tačiau tai bus tik pradžia, nes manęs lauks neva ištisi metų metai siaubo. Net ištisi metų metai bus praėję siaube, kuomet išsipildys beveik visos mano didžiausios baimės, o gera neišsipildys niekas. Demonai žmonių pavidaluose apsups mane, ir jų bus tokia gausybė, jog nesugebėsiu jų suskaičiuoti. Po kurio laiko neva aš tai pastebėsiu, dėsiu didelias pastangas jų atsikratyti, tačiau jų palaužiančios mane žalos, didelis kiekis monstrų žmonių kūnuose bei tvirtas pasiryžimas mano energijos bei kraujo bus stipresnis už mane. Todėl aš negalėsiu išsivaduoti. O jie klestės savo gyvenimuos, didės ir puoselėsis. Viskas dėl to, jog jie mis mano energija savąją gyvastį palaikyti. O aš nyksiu ir trauksiuos, metai bėgs pro šalį. Prabėgs vieni, ateis kiti, prabėgs tie, tuomet dar kiti pro šalį ir t.t… Demonai žmogaus kūnuos savo niokojančius ir sunaikinusius poelgius sieks apsiausti gerų ir dorų intencijų skraiste. Esą, pats tų demonų vyriausiasis jiems tai bus pasufleravęs.. Tuomet tik pamenu, jog aš itin išsigandau. Man dėl viso pasidarė itin baugu, ėmiau raudoti. Nespėjus Balsui pabaigti savo monologo, ėmiau bėgti link durų ir išėjau pilna išgąsčio bei baimės. Ir tuomet išsyk atsikėliau. 🥺 Persigandusi kaip niekad.
Praėjo nemažai metų, man šiuo metu yra 18.5 metų. Tačiau tą sapną taip puikiai pamenu. Nežinau ar verta kreipti dėmesį į kažkokį sapną, tikriausiai neverta, tačiau jį taip gerai prisimenu, jog pačiai darosi baugu, itin aiškiai pamenu 🥺 Tas sapnas iki šiol man neduoda ramybės. Vis mąstau, galbūt blogai padariau, jog iš išgąsčio „pabėgau” iš sapno? Galbūt man būtų pranešę po visko, kaip apsisaugot nuo tų monstrų žmonių pavidaluose, kurie man visą gyvenimą suniokos, atims iš manęs, kas brangiausia? Galbūt būčiau bent žinojus, kas toliau laukia? Tačiau todėl ir pabėgau, jog uš išgąsčio nesinorėjo išgirsti, nes Balsas ėmė man kalbėti vien siaubą. Kas tie monstrai žmonių pavidaluose? Dabar jau nieko nesužinosiu, o daugiau niekuomet nesapnavau nieko panašaus, jog toks sapnas galėtų pabaigti monologą. 🥺
Nenumanau, ar verta tikėti, tačiau vis mąstau, ar tai tik sutapimas? Kol kas nieko panašaus tikrai nevyksta.. Gyvenu įprastą gyvenimą, lankysiu kaimo mokyklą, būsiu abiturientė, ruošiuos egzaminams. Nesu bendraujanti, į jokius susibūrimus ar vakarėlius klasės neinu, esu tikrai uždara, apie save daug nepasakojanti, bet ir kiti manęs nedomina. Tai kas galėtų ateityje būti tie monstrai žmonių pavidaluose, kai esu iš tų, kuri nieko prie savęs neprisileidžia? Itin daug klausimų turriu, tačiau tai prisiminus visuomet stengiuos nesureikšminti, nors dažnai neišeina. Raminuosi vien tuo, jog nėra žmogaus, kuris nebūtų sapnavęs košmaro. Kad nesu išimtis, o košmarų būna įvairių:nuo itin tikroviškų iki pilnos fantastikos. Tai man visus metų metus nemenkai padeda, kai bandai įtikinti save, kad tai buvo tik košmaras

Up. Įdomi tema

Anonimas

Buvo. Labai seniai, kuomet buvau 9 metų. Buvo beveik vidurnaktis, o aš grožėjausi krinačiomis snaigėmis. Buvo vasario pabaiga, kuomet išgirdau trakštelėjimą.Suklusau. Tuomet mano katinas užšoko ant lovos bei pradėjo žiūrint į kampą šnypšti. Jis buvo itin išsigandęs, o staiga aplamai itin smarkiai nušoko nuo lovos bei pasislėpė po ja. Kur buvę, kur nebuvę, langas pridarytas pilnai atsilapojo ir pamačiau kažkokį rūką bei krintantį šešėliavimą kampe. Itin išsigandau, todėl kad šiek tiek nusiraminčiau iki miego, pasiėmiau paskaityti lietuvių kalbos vadovėlį, kadangi buvo užduota išmokti eilėraštį. Kuomet netyčia taip ir primigau to pati net nepajusdama. Atsibudau nuo išpilto prakaito, išgąsčio bei sapno, kuris man neduoda ramybės iki šiol. Sapnavau, jog esu tokiame tarsi erdviame mėlyname kambaryje, kuriame buvo durys tik vienos. Staiga pradėjau girdėti balsą. Jis sako, kai jau eisi per tas duris, grįži iš sapno ir atsikelsi, tačiau neišeisi, kol tau nepasakysiu žinios, kas laukia tau. Tuomet paskatinau, kad kuo greičiau pasakytų, kadangi noriu pabusti. Tas balsas pasakė, kad už keleto metų sugrius visas mano gyvenimas. Pradėjus tam vykti, pačiai pradžiai, aš manysiu, kad tai pabaiga, tačiau tai bus tik pradžia, nes manęs lauks neva ištisi metų metai siaubo. Net ištisi metų metai bus praėję siaube, kuomet išsipildys beveik visos mano didžiausios baimės, o gera neišsipildys niekas. Demonai žmonių pavidaluose apsups mane, ir jų bus tokia gausybė, jog nesugebėsiu jų suskaičiuoti. Po kurio laiko neva aš tai pastebėsiu, dėsiu didelias pastangas jų atsikratyti, tačiau jų palaužiančios mane žalos, didelis kiekis monstrų žmonių kūnuose bei tvirtas pasiryžimas mano energijos bei kraujo bus stipresnis už mane. Todėl aš negalėsiu išsivaduoti. O jie klestės savo gyvenimuos, didės ir puoselėsis. Viskas dėl to, jog jie mis mano energija savąją gyvastį palaikyti. O aš nyksiu ir trauksiuos, metai bėgs pro šalį. Prabėgs vieni, ateis kiti, prabėgs tie, tuomet dar kiti pro šalį ir t.t… Demonai žmogaus kūnuos savo niokojančius ir sunaikinusius poelgius sieks apsiausti gerų ir dorų intencijų skraiste. Esą, pats tų demonų vyriausiasis jiems tai bus pasufleravęs.. Tuomet tik pamenu, jog aš itin išsigandau. Man dėl viso pasidarė itin baugu, ėmiau raudoti. Nespėjus Balsui pabaigti savo monologo, ėmiau bėgti link durų ir išėjau pilna išgąsčio bei baimės. Ir tuomet išsyk atsikėliau. 🥺 Persigandusi kaip niekad.
Praėjo nemažai metų, man šiuo metu yra 18.5 metų. Tačiau tą sapną taip puikiai pamenu. Nežinau ar verta kreipti dėmesį į kažkokį sapną, tikriausiai neverta, tačiau jį taip gerai prisimenu, jog pačiai darosi baugu, itin aiškiai pamenu 🥺 Tas sapnas iki šiol man neduoda ramybės. Vis mąstau, galbūt blogai padariau, jog iš išgąsčio „pabėgau” iš sapno? Galbūt man būtų pranešę po visko, kaip apsisaugot nuo tų monstrų žmonių pavidaluose, kurie man visą gyvenimą suniokos, atims iš manęs, kas brangiausia? Galbūt būčiau bent žinojus, kas toliau laukia? Tačiau todėl ir pabėgau, jog uš išgąsčio nesinorėjo išgirsti, nes Balsas ėmė man kalbėti vien siaubą. Kas tie monstrai žmonių pavidaluose? Dabar jau nieko nesužinosiu, o daugiau niekuomet nesapnavau nieko panašaus, jog toks sapnas galėtų pabaigti monologą. 🥺
Nenumanau, ar verta tikėti, tačiau vis mąstau, ar tai tik sutapimas? Kol kas nieko panašaus tikrai nevyksta.. Gyvenu įprastą gyvenimą, lankysiu kaimo mokyklą, būsiu abiturientė, ruošiuos egzaminams. Nesu bendraujanti, į jokius susibūrimus ar vakarėlius klasės neinu, esu tikrai uždara, apie save daug nepasakojanti, bet ir kiti manęs nedomina. Tai kas galėtų ateityje būti tie monstrai žmonių pavidaluose, kai esu iš tų, kuri nieko prie savęs neprisileidžia? Itin daug klausimų turriu, tačiau tai prisiminus visuomet stengiuos nesureikšminti, nors dažnai neišeina. Raminuosi vien tuo, jog nėra žmogaus, kuris nebūtų sapnavęs košmaro. Kad nesu išimtis, o košmarų būna įvairių:nuo itin tikroviškų iki pilnos fantastikos. Tai man visus metų metus nemenkai padeda, kai bandai įtikinti save, kad tai buvo tik košmaras

Kažkaip labai mane įtraukė jūsų pasakojimas. Tikrai neaišku ar tikėti tokiais dalykais, ar čia išties kažkokios žinutės iš pasąmonės, Visatos bei Dievybių kurios žino, kas laukia ateityje. Tačiau eaate dar labai jauna, tad dar tikrai negalite pasakyti, jog neverta kreipti dėmesio ir jau tai neišsipildys, ką jums peanešė sapne. Man net norėtųsi jūsų paklaust po kokia maždaug 10 metų, kaip gyvenat? ar pradėjo kas nors pildytis? Ar jau gal bus išsipildę net. Deja, tačiau visi atsakymai, ar tai išsipildys jums tas sapnas, tik ateityje. Tikrai dar ler anksti teigti, kad jau neišsipildė ir galit atsipalaiduot, kuomet neturit net 20 metų amžiaus.

Up, ar bus daugiau istorijų?