Pastoti nuo spermos donoro ir būti vieniša mama-taip ar ne?

situacija tokia sudėtinga, net nežinau ka pati daryčiau. Žiūrėkit , kad sveika vaika pagimdytete ir neliktumete paskui prie suskilusios geldos. Viska reikia apsvarstyti. Ar neliktumete paskui LT be darbo ir pajamu , kad kažkas vaika padetu auginti. Draugas jusu tai žiaurus egoistas, net žodžiu nera.

Jei jums atrodo be pagalbos neįmanoma vienai vaiko užauginti, tai net nesvarstykite pastoti nuo donoro.

Tai jums geriausia psichoterapija padėtų, o ne vaikas. Nes turite rimtų problemų šeimos viduje, daug nuoskaudų, konkuruojate su broliu net būnant suaugus, pavydite aplinkiniams, apskritai esate egoistė. O brolio alkoholizmas irgi nėra iš niekur atsiradęs, tai spėju kad abu toksiškai augote ir dėl to jūsų abiejų suaugę gyvenimai suknisti. Bet iš visko galima pasveikti jeigu yra kažkokios savianalizės, savikritikos, savistabos. Ir suvokimas dalykų tokių, kokie jie yra. Kai gauni kortas žaidime reikia mokytis jomis lošti, o ne žvalgytis į konkurentus ir pykti ant likimo, kad jums davė prastesnes kortas nei jūsų kaimynui. Kas bus jei priims vaikus vienodai? Konkuruosite kurio vaikas geresnis, daugiau pasiekęs, talentingesnis, gražesnis? Jūs turite problemų. Ir vaiko susilaukimas jas tik paaštrins. Linkiu sėkmės.

Sorry, bet jūs „ne nuo to galo“ galvojate. Jums reikia pačiai žiūrėt kaip vaiką augint, kaip užsidirbt, kur gyvent. O ne tikėtis, kad „tėvai padės“. Ypač iš to ką rašot, tai atrodo kad jūsų tėvai mažų mažiausiai valdingi ir nejaučiantys ribų, o blogiausiu, tai gal ir smurtaujantys, ką mes žinom. Tai kodėl jūs bent svarstot gyvenimą su jais / pas juos / tam pačiam mieste?

Gerai, norit grįžt į lt. Grįžkit į kitą miestą! Nebus kam „padėt“? O tai kokia pagalba iš tėvų, jei tik moralus girdėsit? Galvokit kaip pati SAVO vaiką auginsit, o ne kaip tėvai jums jį užaugint turi. Jie jums nieko neskolingi. O tuo labiau jūs jiems.

Dėl dabartinio vyro, tai nematau ką čia spręst. Jei jūs nuomonės dėl noro turėti vaikų nepakeisit, tai tik skirtis ir pačiai kurt gyvenimą. Kodėl užsieny nenorite viena likt? Juk kaip suprantu jau daug metų gyvenat. Galit ten sėkmingai vaiką augint. Vaikui tik jokiais būdais nemeluokit ir sakykit tiesą. Net kalbos negali būti apie melą.

On 2024-02-03, 18:31 Anonymous said

Jums būtų gėda apie melą net pagalvoti, o ar pajėgiate įsivaizduoti, kaip man bus sunku su tėvais, kol atsileis? Kiek priekaištų, moralų, koneveikimo man teks iškęsti? Kodėl aš privalau viso to klausytis, o ne apsaugoti save kad ir melą pasitelkus?

Be to, kaskart, kai bus sunku su vaiku, mama man prikiš: pati to norėjai, pati tyčia taip pasidarei, tai dabar vark…

Čia atsakymas jums, kam jums reikia psichologo pagalbos. Ne, jis per 1 dieną visų jūsų problemų neišspręs. Bet pasakysiu paprastai – ar norite, kad vaiką augintų vaikystės traumų kamuojama vieniša mama (jūs dabar)? Nu ne, nenorit, jei linkit jam viso ko geriausio.

Kad jūsų tėvai elgiasi (ar galima elgsis) nesąžiningai ir vieną vaiką myli labiau nei kitą – LABAI GALI BŪTI. Aš to neneigiu. Bet esate suaugus. Jūsų sprendimams (kur gyventi, kiek vaikų turėti) neturėtų daryti įtakos jūsų tėvai. Čia jums ir gali padėti psichologas. Ar būtų fainai, kad tėvai abu vaikus vienodai mylėtų ir jiems padėtų? TAIP, būtų. Ar gyvenam idealiam pasaulyje? NE.

Jūsų noras turėti vaikų neturėtų niekaip būti susietas su jūsų tėvais. Kuo anksčiau pradėsite lankytis pas psichologą, tuo anksčiau išmoksite savarankiškai ir pilnavertiškai gyventi. Jūsų tėvų traumos nėra jūsų traumos. Na ir tegu prižiūri jie tą brolio vaiką, tegu palieka jam visą turtą. Tai yra tėvų laikas ir tėvų pinigai, jie ir turi spręsti, ką su jais daryti, o ne JŪS. Ar būtų lengviau, jei tėvai būtų faini ir padėtų abiem? Taip. Bet vėlgi – gyventi reikia su tuo, ką turi. Jūs savo tėvų nepakeisite.

On 2024-02-04, 12:09 Anonymous said

Sakot-psichoterapija, psichoterapija… Jeigu aš gaišiu laiką jai, tai išvis liksiu be vaikų. Mano kiaušidės tuoj liausis funkcionuoti, apie 40 m. ateis menopauzė-pasak gydytojo. Atidėliodama pastojimą ir likusi be vaikų, aš būsiu nelaiminga visą likusį gyvenimą. Ką tokiu atveju padėtų psichoterapija?

O vaiko kodėl noriu-nes tiesiog NORIU. Taip, kaip norėjau automobilio, namo, įvairių daiktų-taip ir vaiko. Noriu būti mama.

Tėvai neskolingi man nieko? Skolingi vienodą požiūrį į mane ir brolį ir vienodą elgimąsi su mumis. Paaiškinsiu, ką turiu omeny: jei jie nenori mano vaiko žiūrėti, privalo tučtuojau liautis žiūrėti ir mano sūnėną. O jei nori sūnėną žiūrėti, privalo padėti ir man su mano vaiku. Bet koks kitoks elgesys parodytų, kad mane su broliu myli nevienodai ir yra moraliniai luošiai. Čia ne konkuravimas su broliu, o elementarios lygybės siekimas.

Beje, tie tėvai, kurie palieka testamentu visą turtą vienam vaikui, o kitam-apskritą nulį… tai ką, likusio be nieko vaiko pyktis būtų nepateisinamas? Tai konkurencija? Dieve mano, tokius tėvus-moralinius luošius priploti norisi. Užginčyčiau testamentą aš tokiu atveju iškart, jei brolis/sesė man neduotų pusės viso turto!

Jums atrodo, kad vaikas padarys jus laimingą, bet kad jūs nemokate tvarkytis su emocijomis ir keistai mastote, tai man jau dabar gaila to vaiko

Jūsų psichologinė būklė, išties, labai sunki skaitant Jūsų atsakymus ir bendrai susidarant įspūdį apie Jūsų požiūrį į šeimą, giminaičius, (ne)lygybę, kas ką (ne)privalo ir t.t.
Šiuo metu reikėtų koncentruotis ne į vaiko susilaukimą, o į savo psichinę sveikatą, nes turite begales traumų ir Jūsų pasisakymai netgi kiek labiau panašūs į įskaudinto vaiko, nei suaugusio racionalaus žmogaus, kuris net ir būdamas įskaudintas geba į situaciją žvelgti blaivia galva. Visos Jūsų mintys apie Jūsų tėvus yra validžios, tačiau gyvenime yra kaip yra, o Jus tai akivaizdžiai stipriai sutraumavo, padėkite sau kol galite, kreipkitės į specialistą, nes atžalos susilaukimas tokiame emociniame fone viską tik paaštrins, patikėkite. O ir vaiko planuotai į tokią aplinką atvesti nederėtų, pagalvokite ir apie jį. Labai gerai viską Jums išsakė narė kereika.
Dėl dabartinės konkrečios situacijos, aš Jūsų vietoje išsiskirčiau su dabartiniu vyru, dėl jo egoistiško ir skirtingo požiūrio į šeimos kūrimą, parduotumėme tą namą, pasidalintumėme viską, ir tada eičiau pas psichoterapeutą ar psichologą spręsti bėdų dėl traumuojančio santykio su tėvais ir obsesijos susilaukti atžalų betkokiais būdais-kaina dėl FOMO. Jokiais būdais nesirinkčiau spermos donorystės, t.y. vyro, kuris nedalyvaus vaiko gyvenime, nes vaikui neturėti vieno iš tėvų jau savaime yra didžiulis traumuojantis įvykis, o ir Jūs auginti vaiką viena akivaizdžiai nepasiruošusi. Taipogi melu apsupti viso to taipogi nesirinkčiau.
Jūsų dabartinis veiksmų planas tiesiog desperatiškas ir kiek liguistas, kad ir kaip nuoširdžiai degate noru susilaukti vaikelio (o gal tai tik įgeidis, norint nesijausti „prastesne” už artimoje aplinkoje esančius pažįstamus?). Siūlau vaiko (ne)susilaukimą palikti likimui, neforsuokite, nieko gero iš to nebus. O atsitiks visvien taip, kaip turi būti.

Kodėl reikia pastoti būtent dabar?
Jeigu taip svarbu susilaukti vaiko, ir aišku, kad su dabartiniu vyru nieko nebus, ar nėra paprasčiau išsiskirti, parduoti namą, ir likti užsieny arba grįžti į Lietuvą ir tiesiog gyventi savo gyvenimą, kaip jums to norisi. Prie ko čia tėvai ir jų nuomonė. Sprendimą susilaukti vaiko geriausia priimti tada, kai pati galite pasirūpinti vaiku neužkraudama niekam ant pečių savo rūpesčių, ypač jeigu abejojate, kad tėvai padės. Išsiskyrusi sutiksit kitus vyrus su kuriais galbūt pavyks įgyvendinti savo norus.

jeigu galvojate, kad jums viskas pavyks, tuomet darykite kaip nusprendėte.

On 2024-02-04, 18:07 Anonymous said

Pas mane ne jokia obsesija bet kokiu būdu susilaukti vaiko, o būtinybė veikti čia ir dabar. Juk aiškiai rašiau: kiaušidžių likutis menkutėlis, netrukus bus menopauzė pagal gydytojų skaičiavimus, tai ką man daryti? Vaikščioti pas psichoterapeutus, ieškoti naujo vyro… bet vis tiek praeis laiko, kol psichoterapija suveiks ir kol su vyru pakankamai pažinsim vienas kitą ir jausimės pasirengę susilaukti vaikų… ir tada užeis menopauzė, o tas naujas vyras, aišku, mane nebevaisingą paliks, jei jis norės vaiko, ir ras jaunesnę…
Suvokiat, koks tai baisus scenarijus? Jei pačios būtumėt va tokioj situacijoj, kad gydytojai sako, jog tuoj menopauzė, o jūs nei vyro, nei vaikų neturit… neitumėt į klinikas donorų ieškoti? O pagalvojat, kaip jausitės senatvėje, kai visi turės vaikų, o jūs ne?

Beje, toje valstybėje, kur apsivaisinčiau, donoras griežtai prieš priduodamas mėginį pasirašo popierius, jog jo tapatybė visą laiką negalės būti slepiama; tai yra, vaikas, sulaukęs 18-os, galės kreiptis į kliniką ir sužinoti biologinio tėvo vardą, pavardę, gimimo datą, adresą, taip pat ir nuotrauką gauti. Taigi blogiausiu atveju, jei nutarčiau nemeluoti, vaikas neliktų be tėvo. Kas jam trukdys susisiekti užaugus ir bendrauti?

Ir apie mano brolį kodėl niekas nieko nerašot? Jis alkoholikas, turi psichikos problemų ir vis tiek vaiko susilaukė, tai ko apie jį neigiamai neatsiliepiat? Kuo jo situacija skiriasi nuo manosios?

O aš jau beveik visiškai apsisprendus. Noriu mesti savo draugą, parduoti namą ir vaisintis. Kas bus, tas bus. Galbūt pardavus namą liksiu čia ir gyvensiu iš pašalpų, kruias vienišiems tėveliams ir mamoms duoda.

paprasčiau pastoti nuo kokio berno klube ir pigiau aišku…

On 2024-02-04, 18:12 Anonymous said

jeigu galvojate, kad jums viskas pavyks, tuomet darykite kaip nusprendėte.

On 2024-02-04, 18:07 Anonymous said

Pas mane ne jokia obsesija bet kokiu būdu susilaukti vaiko, o būtinybė veikti čia ir dabar. Juk aiškiai rašiau: kiaušidžių likutis menkutėlis, netrukus bus menopauzė pagal gydytojų skaičiavimus, tai ką man daryti? Vaikščioti pas psichoterapeutus, ieškoti naujo vyro… bet vis tiek praeis laiko, kol psichoterapija suveiks ir kol su vyru pakankamai pažinsim vienas kitą ir jausimės pasirengę susilaukti vaikų… ir tada užeis menopauzė, o tas naujas vyras, aišku, mane nebevaisingą paliks, jei jis norės vaiko, ir ras jaunesnę…
Suvokiat, koks tai baisus scenarijus? Jei pačios būtumėt va tokioj situacijoj, kad gydytojai sako, jog tuoj menopauzė, o jūs nei vyro, nei vaikų neturit… neitumėt į klinikas donorų ieškoti? O pagalvojat, kaip jausitės senatvėje, kai visi turės vaikų, o jūs ne?
Beje, toje valstybėje, kur apsivaisinčiau, donoras griežtai prieš priduodamas mėginį pasirašo popierius, jog jo tapatybė visą laiką negalės būti slepiama; tai yra, vaikas, sulaukęs 18-os, galės kreiptis į kliniką ir sužinoti biologinio tėvo vardą, pavardę, gimimo datą, adresą, taip pat ir nuotrauką gauti. Taigi blogiausiu atveju, jei nutarčiau nemeluoti, vaikas neliktų be tėvo. Kas jam trukdys susisiekti užaugus ir bendrauti?
Ir apie mano brolį kodėl niekas nieko nerašot? Jis alkoholikas, turi psichikos problemų ir vis tiek vaiko susilaukė, tai ko apie jį neigiamai neatsiliepiat? Kuo jo situacija skiriasi nuo manosios?
O aš jau beveik visiškai apsisprendus. Noriu mesti savo draugą, parduoti namą ir vaisintis. Kas bus, tas bus. Galbūt pardavus namą liksiu čia ir gyvensiu iš pašalpų, kruias vienišiems tėveliams ir mamoms duoda.