-
Discussion
-
(Autorius)Sveikos, noriu patarimų. Kaip jūs elgtumėtės mano situacijoj ir kaip apskritai sutariat su tėvais, jau būdamos suaugusios, jei vaikystė buvo nekokia?
Pradėsiu nuo to, kad santykiai su tėvais prasti. Augau smurtaujančios šeimoj, po išsikraustymo tėvai vis dar banko kištis į mano gyvenimą ir jį reguliuot. Jau seniai darau tai, ko aš (ir mano vyras) noriu, bet tai nesustabdo visų žeminančių komentarų ir priekaištų susitikus. Iš esmės bendravimas minimalus. Pašeriu jų šunį, kai išvažiuoja atostogaut, nuvežu į polikliniką, kai reikia žiemą (gyvena kaime, viešasis retai važiuoja). Susitinkam per gimtadienius, pabūnam 1–2 valandas ir viskas. Esu bandžius kalbėtis, kad jų bendravimo tonas manęs netenkina, bet tiesiog buvau išvadinta jautruole ir viskas tuo baigėsi – jie keistis nežada. O aš toliau būt auka irgi nebeplanuoju, tai bendravimo normalaus (nuoširdaus) kaip ir negali būti. Visgi yra ir finansinis aspektas, o ne tik „bendraujam-nebendraujam“.
Dabar situacija, dėl kurios esu pasimetus… Turiu sklypą (paliktą senelio), kuris yra šalia didesnio sklypo (galima sakyt jis „iškanda“ mano tėvų sklypą). Tėvai ten gyvena (savo sklype), mes su vyru išsikraustom susitaupę pinigų (pagaliau!). Atrodytų reikia parduot tą savo sklypuką ir juo nereiktų rūpintis. Bet tai padarytų „skylę“ vientisam mūsų šeimos (mano tėvų) sklype ir į tėvų didelį sklypą (jo dalį) iš esmės atsikeltų nepažįstami žmonės. Morališkai teisinga būtų tą sklypą palikt šeimos nuosavybėj… Na, man kažkaip kiauliška atrodo, kad svetimi žmonės atsikels į vidurį tėvų sklypo. Bet pasilikti tą sklypą, tai reiškia ir vėl kažkokius įsipareigojimus, kabliukus su tėvais (kas prižiūrės, žolę pjaus, teisiškai jis mūsų, bet, aišku, tėvai siūlysis tai daryti, nes jie tokie kaimiški, praktiški, tai jei aš kažką pasamdysiu, tai vėl bus konfliktai, kodėl ne jų prašau pagalbos)…
Atrodo plėšausi į dvi dalis – protu suvokiu, kad gražūs santykiai vargiai įmanomi. Bet širdimi vis sunku taip visiškai nukirsti santykius, kiauliškai parduot tą sklypą. Norisi bent kažkokius tėvus turėti, galų gale mūsų vaikams – senelius.Išties nežinau, daug pasikeitimų gyvenime pastaruoju metu, esu pasimetus. Turbūt norėjau pasipasakot… Gal kas pasidalins savo patirtim su panašiais tėvais?.. Kaip jūs gyvenat? Kiek bendraujat, kaip sekasi?
Log in to reply.