Tėvų skolos. Pasimetimas

Tai priklauso nuo ligų ir savarankiskumo. Jei artimasis negavo, nereiškia, kad tėtis negaus, bet dabar labiausiai lemia, kiek žmogus juda, kaip atmintis, kiek gali prižiūrėti save ir būti be priežiūros

Aš svetimų skolų nedengčiau. Mano santykiai su tėvais prasti, nematau reikalo jiems padėt, jei patys nenori sau padėt.
Svarstyčiau dengt jei santykiai būtų geri, tėvai prašytų pagalbos ir pvz., patys keistųsi. Žiūrint kokios to priežastys (neskaičiau visos temos), bet pvz., jei tėvai alkoholikai, prisigamino skolų, bet dabar nebegeria, vaikšto į AA susitikimus, pradėjo ieškoti darbo, tai tuomet padėčiau jiems.

Anonimas

Mano situacijoje santykiai geri ir šeima normali. Priežastys net nežinau kokios, kai atsirado mokestis, matyt nenorėjo mokėti, tada gal net juodais dirbo, paskui augo skolos, jų nedengė ir taip dasilaukė dešimtmečius, gavosi užburtas ratas, po nemažai metų dirbti nebėjo, nes iš karto skolas atsiiminėtų valstybė, taip ir dingo iš darbo rinkos.
O su laiku situacija baisėja, abiejų sveikatos prastėja, antras narys nepajėgus už du dirbti, pirmas narys tiek metų nedirbęs su nekokia sveikata irgi nežinau, ką dirbt galėtų, taip pat skolas nurašinėtų ir centus gautų. Man, vienam vaikui, yra peilis po kaklu. Jei vienas narys numiršta, kaip gyvens tas likęs skolininkas tokioj situacijoj… Nebegaliu net galvoti, iš karto depresija puola nuo tų minčių metai iš metų.

Autore, bet aš nematau atsakymo į esminį klausimą: ar jūsų tėvai to prašo? Ar jie prašo jūsų sumokėti? Ar tas žmogus, kuris nemokėjo, eis dirbt, kai nebus skolų? Ar ką veiks? Kam jam tas skolas apsimokėt, jei po to jos iš naujo kaupsis? Ar taip ir mokėsit ateinančius 20 metų, kol jūsų tėvai numirs? Ar jis eis pas medikus? (kažkur minėjot, kad GAL eitų, jei būtų draustas) Ar čia tik kalbos, kad jūs kalta pasijustumėt ir sumokėtumėt skolą?

Kodėl jums depresija nuo tokių minčių? Ko tiksliai gaila? Ar kad tėvai turi skolą, ar kad tėvai nesirūpina savimi, nesistengia? Nes, deja, antro dalyko jūs nepakeisit…. Tik patys tėvai gali pasikeisti.

Autore, bet aš nematau atsakymo į esminį klausimą: ar jūsų tėvai to prašo? Ar jie prašo jūsų sumokėti? Ar tas žmogus, kuris nemokėjo, eis dirbt, kai nebus skolų? Ar ką veiks? Kam jam tas skolas apsimokėt, jei po to jos iš naujo kaupsis? Ar taip ir mokėsit ateinančius 20 metų, kol jūsų tėvai numirs? Ar jis eis pas medikus? (kažkur minėjot, kad GAL eitų, jei būtų draustas) Ar čia tik kalbos, kad jūs kalta pasijustumėt ir sumokėtumėt skolą?

Kodėl jums depresija nuo tokių minčių? Ko tiksliai gaila? Ar kad tėvai turi skolą, ar kad tėvai nesirūpina savimi, nesistengia? Nes, deja, antro dalyko jūs nepakeisit…. Tik patys tėvai gali pasikeisti.

PS O kaip gyvent kitas skolininkas, jei vienas numirs, tai YRA NE JŪSŲ REIKALAS. Suprantu, kad jauna esat. Bet metas atsiplėšt nuo tėvų. Deja, bet jūs jų gyvenimo nenugyvensit… Taip, galit padėt JEI NORIT, galit rodyt dėmesį, meilę, SIŪLYT pagalbą. Bet negalit PRIVERSTI gyventi taip kaip jums atrodo teisinga (mokėt PSD, laiku vaikščiot pas gydytojus ir pan.).

Anonimas

Tikrai neprašo, jau berods buvau minėjus, gal net ir nesutiktų su mano mokėjimu. Dirbti garantuotai neis, nes sveikata neišneš. Pas medikus ar eis, sunku pasakyti, skolas dėl to ir noriu apmokėti, kad eitų tvarkyti sveikatą. Nes dabar irgi žiūriu taip, kad patys lai tvarkosi, jei laiku nemąstė, bet prieina tokių minčių, kad gailėdama pinigų galbūt paskui gailėsiuosi nieko nepadarius, kai sutrumpės gyvenimo trukmė per tuos principus.
O „depresija” man dėl to, kad visa našta kris ant manęs, kaip tas skolininkas gyvens, ką valgys, kaip mokesčius mokės, jei dirbančio neliktų. O kaip sakiau aš vienas vaikas, naštos su niekuo nepasidalinsiu, bet gi badauti nepaliksiu.
O pati tikrai nesu labai jauna, jau 30 su trupučiu. Visada tą klausimą stūmiau į šalį ir stengiausi neimti į galvą, bet su laiku blogėjant situacijai matau, kad čia labai prastai viskas gali būti. Aišku, negalima fantazuoti į priekį, visaip gali pasisukti, bet ir mintys, apie blogiausius variantus neapleidžia.

Suprantu, kad sudėtinga situacija. Iš arti nematant, neįsigilinus, sunku kažką pasakyt kategoriškai taip ar anaip. Bet aš kažkaip galvoju, kad vis tiek ne jūsų čia atsakomybė… Juk suaugę žmonės jie yra. Jei santykis labai artimas, draugiškas, tai vis tiek ne skolą sumokėt reiktų, o kalbėt, ragint, patart kaip galima tvarkytis – gal. soc. paslaugų kur gaut (jei reikia pagalbos) ir pan… Galų gale – galit pasiūlyt privačiai apmokėt vizitą pas gydytoją ir tyrimus (jei kažkas konkrretaus yra). Tai bus bent pinigai skirti tikslingai ir kokybiškai paslaugai gauti. Nes tarkim sumokėsit tuos 2 k skolos, toliau nemokės, vėl bus skola ir vėl poliklinikoj negalės eit už dyką. Tai gausis pinigai sukišti į nieką… Mokėt galima, tik jei patys to nori, prašo pagalbos ir žada keist savo elgesį. Dabar labai aiškiai reikia iškomunikuot, kad jei jūs nesitvarkot dabar, tai ateity aš nedarysiu x ar y. Na kad žinotų, ko tikėtis. Nieko jūs neprivalot, jei pati nenorit (ten maistą pirkt senatvėj ir pan.) Aišku, jei santykiai gražūs – tai turbūt norėsit tą daryt. Bet vėlgi – kaip gali būt gražūs santykiai ir toks skirtingas požiūris į tą patį PSD mokėjimą? Gi ta skola ne vienus metus „kabo“. Tai man čia truputį keistai skamba…

O ką pats skolininkas apie situaciją galvoja? Kad dabar dirbantis sutuoktinis aria už du, po to dukra padės ar bus kaip Dievas duos? Turiu galvoje, pirmiausia skolininkas turi savim rūpintis. Ir iki dabartinės dienos juk galėjo dirbti, sveikata buvo geresnė. Dabar taip pat neįgalumo neturi, vadinas, dirbtų kažką, jei gyvenimas priverstų. Patogu iš kitų darbo gyventi ir nuo problemų bėgti, kol gali. Man čia didelis egoizmas artimųjų atžvilgiu atrodo taip gyvent.
Neturite jūs į depresiją dėl kito žmogaus sprendimų pulti. Tai yra asmeninė atsakomybė to, kuris pasirinko gyvent šia diena, rizikuojant negaut medicininės pagalbos ir paslaugų, taip pat kad ir didesnės pensijos. Eis dirbt sulaukęs pensijinio amžiaus, jei mirs sutuoktinis, kur dėsis, badas ir blogos sąlygos keičia žmogaus mąstymą. O šiuo metu tam nėr motyvo ir spyrio.

O kaip jums atrodo labiau apsimoka skolą padengti ar išlaikyti vėliau vieną iš tėvų? Man tai čia vis tiek apsikeitimas, turėjo suprasti, kad kas liks gyventi, bus našta dukrai. Kitas sutuoktinis irgi atrodo kad nepakankamai motyvavo dirbti ar būti užt savo laiku bent, at jie tiek nesuvokia pasekmių tų skolų