Kaip reagavau, kai suzinojau, kad mociutei diagnozuotas 4tos stadijos plauciu vezys ir liko gyventi maziau nei menuo? Galvojau isprotesiu. Pamenu turejau antra puse, susirasinejome, mama atejusi pasake, kad mociutei vezys, tai taip dvi dienas ir nebesugebejau nieko jam atrasyti. Rase, skambino per visus galus, o as tik sugebejau atrasyti – netrukdyk, man blogai, nieko nenoriu. Ji man kaip antra mama, net dabar prisiminus mano reakcija asaros berasant rieda. Bet laikiausi, kadangi ji turi du anukus, mane ir mano pusbroli, tai mes kone kasdien lekdavom pas ja i kita Kauno gala po pamoku ir padedavom jai tiek moraliskai, tiek fiziskai, o kasdien pas ja dar budavo jos dvi dukros, mano mama ir mano kriksto mama, padedavo taip pat. Stengemes visi laikytis isvien. Taciau (gerasis taciau) Buvo pasakyta, kad ji turbut nebesulauks Kaledu (iki Kaledu buvo like ne daugiau nei menuo), bet atlaikius visas chemoterapijas, visus gydymus, visas blogas savijautas, plauku ir nagu kritimus ji ISGYVENO. Dabar jau apie 10 metu kaip isgyjusi, laiminga, ziuri kitaip i gyvenima. Labai jaunatviska, viska laksto, daro, i keliones varineja, i grozio salonus laksto. Zodziu, atgavo kvapa mociutyte. Visi esam labai laimingi, kad tai istverem ir tai dar labiau sustiprino tarpusavo rysi. Buvo laidoje “Kvieskite daktara” net Pasipasakojo, kaip buvo sunku, kaip padejome mes jai, rupinomes. Aciu Dievui, jeigu toks yra, kad padejo istverti tiek jai, tiek mums si sunku ir nelaiminga perioda. Sekmes ir sveikatos linkiu Jums ir Jusu mamai, ir stipriai apkabinu.
