Mano viena buvusi draugė panašiai pasakytų apie save. Ji ir mėgo viską organizuoti, nors šiaip niekada neparašydavo, susitikus kalbėdavo apie save ir niekada nepaklausdavo kaip kitam sekasi (o jei paklausdavo, tai atsakymo nesulaukusi toliau kalbėdavo apie savo gyvenimą). Tai vat, ta draugė nieko negalėjo duoti be materialų dalykų. Jai atrodė, kad dėl jos įdėto darbo į dovaną ir panašiai ją visi turi mylėti, nors tai kaip tik niekam nerūpėjo, svarbiausia buvo nuoširdumas, rūpestis, petis, į kurį galimą atsiremti, o ne lindimas į šikną kažkokiais renginiais ir dovanomis, kai nori pasijusti svarbus ir reikšmingas, reikalingas kitiems. Tokie žmonės po to stebisi, kodėl nebeliko draugų šalia. Nesakau, kad jūs tokia, bet pažiūrėkite į situaciją kitu kampu.
