Depresija ir vaikinas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ką manote apie tokią situaciją:
Aš sergu depresija. Man sunku tvarkytis su kasdieniais reikalais, dažnai net atsikelti iš lovos, pavalgyti. Tuo labiau, pastaraisiais mėnesiais viena po kitos puola įvairios problemos: prasta finansinė padėtis, nesėkmingos darbo paieškos, nepalaikomi santykiai su šeima ir pan.
Turiu vaikiną, jau du metus. Jo netenkina tai, kad esu depresyvi, tačiau jis nenori aktyviai man padėti. Jis tiesiog laukia, kol man pasidarys geriau, kol pasveiksiu nuo depresijos ir būsiu tokia pat faina, kaip anksčiau. Tačiau mane gąsdina tai, jog jei aš išsikapanosiu pati, savo jėgom (kas anksčiau ar vėliau, manau, tikrai įvyks), o jis tuo metu tik pasyviai sulauks “geresnių laikų”, aš rezultate jausiu nuoskaudą, nusivilsiu, man nebereikės jo kaip vaikino…
Laukiu mandagių pasisakymų ir konstruktyvios kritikos. Taip pat gal yra narių, kurios turi patirties derinant vaikiną ir depresiją?
Up
Parašyk man,paplepėsim Mano situacija panaši
Buvo praktiškai identiška situacija, viskas buvo priėję iki rimtų pykčių, nes jį užp*so mano depresija, o mane – jo ignoravimas. Jei nori, parašyk, galėsiu labiau papasakot, gal išeitį rasim
kažkaip nesiderina…. vaikinas turi padėti praeiti šį etapą. Tokių “laukiančių” juk pilna…
Man tik vienas klausimas kyla – kodėl nesigydai?
Vaikinas turetu priimt jus tokia kokia esat, kaip sakoma “varge ir dziaugsme”.
Panaši situacija ir pas mane, ir vaikinui aš įsivaizduoju kaip sunku, kai vien pasyvios mintys pas mylimą žmogų, nelabai galiu ką patarti, nes pati bandau su savim tvarkytis, tai tik palinkėsiu sekmės!
teisingai narės sako, keista, kad vaikinas nerodo noro tau padėti, juk jeigu mylėtų – rūpintųsi, argi ne?
o aš manau, kad negalima savo psichologinės būklės užkrauti ant kitų žmonių pečių. žinoma, vaikinas neturi nuo jūsų nusisukti, bet pasveikti sau galite padėti tik pati. visapusiškai įsikabindama į kitą žmogų sveikimo procesu jūs galite sau ne padėti, o atvirkščiai, tik pakenkti. visi savimi turime rūpintis patys. kiti gali būti šalia, bet mes negalime jų versti mus gydyti
Vaikinai to kartais nesupranta. Jiems reikia tiesiai šviesiai sakyt “Man trūksta dėmesio, pabūk su manim”, “Labai norėčiau, kad kartu išeitume pasivaikščioti, toks geras oras”. Vis šis tas. Bandėt tokiu būdų “prašytis” pagalbos? Kas nesusidūrę, tam sunku suprasti, kad žmogui iš tikrųjų sunku, o ne tik šiaip išsidirbinėja iš nieko neveikimo. Kaip konkrečiai įsivaizduojat jo pagalbą?
Aš esu prasirgęs klinikine depresiją, turėjęs nerimo sutrikimų(dar kartais pasitaiko), panikos atakų. Iš jo pusės žiūrint galiu pasakyt ,kad jis tiesiog net nenutuokia kas tai per ligos, gali ką nori sakyt, daryt, neprasirgęs nesuvoks niekaip. Depresija didžiausias psichologines, emocines kančias žmogui sukelianti liga, daugiau nei vėžys ir t.t. Praktiškai visos savižudybės yra kilę iš depresijos. Beabejo kad jo netenkina jog tu sergi depresija, juk nejis serga. Todėl pagalvok, kad ir jam sunku tave suprasti, pajusti, ką tu išgyveni. Žinoti kaip tokioje sitoacijoje elgtis ir ką daryti.
Tau siūlyčiau daugiau koncentruotis ties savo sveikimu, o ne galvojimu kas bus poto ar ko nebus. Kai pasveiksi ir jau sveikstant viskas atsistos į savo vietas. Dabartinės tavo mintys dar tikrai 100% nėra objektyvios, jos sergant būna iškreiptos. Tad ši sitoacija nebūtinai yra tokia tamsi kaip tu ją matai. Depresija eina bangelėm šiandien tamsu rytoj šviesu, tamsiau, šviesiau..
Depresijoje labai didelę dalį žaidžia biologija, nors dauguma mano priešingai. Organizme trūksta seratonino, dopomino ir t.t. O šitie nuo pasivaikščiojimų neatsistato.. Iš nereceptinių vaistų gali nusipirkt tablečių kuriose šitų medžiagų tiek kiek drambliui puodelyje vandens. Tad pirmu taikiniu pas psichologą ar psichiatrą. Diagnuozuos ligą, skirs gydymą, nes sekantis išlipimas iš lovos gali į labai tamsias vietas nuklaidint.. Man asmeniškai psichoterapija + vaistai, puikiai padėjo.
p.s nutuokiu, kad čia tikra depresija nelabai kas esat sirgusios
Gytismm, aš manau, kad autorė serga depresija ir vartoja normalius vaistus..
Oi, pasirodo ne.. Tiesiai pas gydytoja tada!
Nežinau, iš ko nusprendėte, kad nesigydau. Vartoju antidepresantus, tiesa, dar nelabai seniai, karts nuo karto apsilankau privačioje klinikoje.
Suprantu ir savo vaikiną. Jis visgi norėtų santykiuose rasti džiaugsmo ir pozityvo. Manau, kad norėdamas tikrai rastų, nes nesu palūžusi, į ateitį ir aplinkinį pasaulį žiūriu gana šviesiai. Bet jį gąsdina mano emocinis nepastovumas ir nežinojimas, kaip jausiuosi mums susitikus. Jis dažnai užsisklendžia, tarsi privengia manęs, stengiasi užsimiršti įvairioje veikloje, o mane tai skaudina, nes be jo nelabai ką daugiau turiu ir jaučiuosi vieniša. Matyt, per daug vilčių sudedu į vieną žmogų.
@eletthi , suprantu, ką sakote. Labai norėčiau, kad galėčiau pasveikti taip vien iš savęs. Bet laikas eina ir matau, kad, neturint jokios atramos, man tik blogėja. Šeimos paramos neturiu, santykiai su draugais pamažu nutrūksta, vaikinas norom nenorom atitolęs, tad esu pasaulyje gana vieniša. Vis kapanojuosi kapanojuosi, o atrodo, kad stoviu vietoje ar net blogėja. Be to, su vaikinu mūsų santykiai labai artimi, yra ar buvo, dėl to labai sunku jį paleisti ir likti vienai su savo liga…
@just.yuuste , taip, aš labai dažnai esu ta pusė, kuri inicijuoja susitikimus, vis numetu kokį “namioką”, kad man trūksta dėmesio ar palepinimo, kokį jis man rodydavo anksčiau. Tačiau man jau pabodo tarsi tempti jį iš kiauto. Norėčiau, kad vaikinas rodytų iniciatyvą ir norą mane pamatyti. Norėčiau, kad jis būtų stiprus, kai aš esu silpna, bet jis sako, kad neturi tiek jėgų. Jis nori, kad į jo pastangas (kurių, mano manymu, deda mažai, o jo manymu, deda daug) galėčiau jam atsakyti taip pat. O aš šiuo gyvenimo metu nepajėgiu jam atsilyginti taip, kaip jis norėtų ir yra nusipelnęs, nes neužtenka fizinių ir emocinių jėgų.
@gytismm , tikrai taip, pasakiau viską. Ir jis man pasakė daug dalykų, kuriuos stengiuosi perteikti čia. Tačiau jokių išvadų mums nepavyksta prieiti. Tikrai nenorime skirtis, bet panašu, kad vienas iš kito reikalaujame dalykų, kurių negalime vienas kitam duoti: aš iš jo noriu tvirtumo, stiprybės ir didelio atsidavimo, o jis iš manęs džiaugsmo, jėgų, gebėjimo jam kažkaip atsilyginti už tai, kad jam su manimi sunku. Bet kuo man jam atsilyginti? Turbūt švelnumu, rūpestingumu, gerėjančia savo būsena. Bet čia ir bėda, kad dėl depresijos jaučiu labai labai minimaliai jausmų, taip pat švelnumo ir rūpestingumo, o ta mano būsena, atrodo, kad niekaip negerėja.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
