išgyvenu. na nekaip. atrodo kad nieko nenoriu. žinau, kad geriausia išsigyditi nuo to, pradėt veikt tai, ko visada norėjau, ko siekiu, kam neturėjau laiko ansčiau nes buvau užsiėmus santykiai, o ne gyvenimu…. bet realiai man motyvacijos nulis, pasaulis sudužęs. sėdžiu visiškai netvarkingam kabary, tiksliau guliu ant lovos jau kelintą valandą, žiūriu netą didžiausią įmanomą šlamštą ir taip laiką žudau…. laukiu kitos savaotės, prasidės man svarbūs kursai, gal bent kiek prasiblaškysiu…..
bet realiai aš mirus, klausausi coldplat-the scientist ir verkiu nuoširdžiai. tiek svajonių, tiek daug nuveikta, o kas dabar…. o dabar aš all alone ir jaučiuos išties niekam nereikalinga. santykiai su draugėm jau nebe tie, jaučiuosi pasikeitus ir galbūt daug šalčiau žiūrinti į pasaulį.
aš nežinau kada man pasaulis nusispalvis spalvingiau. reikia tiesiog pradedi veiklą , kur būtų daug naujų žmonių.
ta prasme ar aš jaučiuos auka? ne , nes aš visiškai nenoriu iš aplinkinių jokių “pasikalbėkim, palengvės”… tiesiog mergaitė liūdnom akim, stengiuos pamatyt mažus dalykus, kurie verčia nusišypsot… bet apie tai kad pasižiūrėt į vyrišką pusę, minčių tikrai nėra.
niekada aš nesupratau tų sapalionių apie meilę ir tas ašaras skiriantis, kol tai nepalietė manęs ir mano meiės. o va tada ir tu žinai ką reiškia užgęsti
