Mane taip pat prieš nepilnas dvi savaites paliko. Nors draugavom ne kaip autorė 4 metus, o tik pusę metų, galiu drąsiai sakyt, kad maniau jog jis tas vienintelis. Viskas buvo taip nuostabu, praktiškai kartu gyvenom, niekaip negalėjau patikėt, kad man taip pasisekė. Visai giminei išgyriau jį, kažkaip kai jaučiausi tokia laiminga, norėjosi ta laime pasidalint. Na ir kagi, vieną naktį nuėjom miegot ir prabilo jis, kad nebežino ko nori, nežino ar myli, ir kad nenori net bandyt. Tiesiog, kad mes visiškai skirtingus dalykus mėgstam. Turbūt įsivaizduojat koks man šokas buvo… Vidury nakties sėdau ant dviračio ir išmyniau į savo butą, kruvinom ašarom verkdama. Svarbiausia, kad turėjom kartu kraustytis už poros savaičių kartu, daiktus nešėm į butą. Net ir praėjus daugiau nei savaitei negaliu suvokt, kodėl jis taip pasielgė ir kaip galėjau nepastebėt, kad artėja pabaiga. Tiesiog jaučiuosi labai kvailai dabar, prieš save, prieš draugus, prieš gimines. Iš tiesų gera gyvenimo pamoka, leido pagaliau suvokt, kad negalim gyvenime būt priklausomi nuo kitų žmonių. Turim gyvent dėl savęs, pildyt savo troškimus ir svajones, nes juk žmonės ateina ir išeina. Kad ir kaip būtų sunku dabar jums autore, reikia laiko, kad išgytų žaizdos ir jos tikrai išgis. Sustiprins jus ir padės subrandinti asmenybę, suteiks išminties. Laikykitės, viskas praeis.
