Va va, apie šituos dalykus ir pati daug galvojau ir su juo kalbėtis bandžiau- baimė pasakyt kažką ne taip, jausmas, kad nieko šitais klausimais neišmanai. Šitai jį tikrai stabdo, iš dalies pats prisipažino. Tarsi kalbėdamasis su manim jis nepasitiki savim, savo kompetencija.. Kad išklausymo man nepakanka, tikrai žino. Va to feedback’o labiausiai ir reikia man! Jam pačiam patinka, kai aš diskutuoju jam svarbiais klausimais, domiuosi, patariu. O jis tuo pačiu atsakyt kažkodėl negali.. aš matau, pradedu pasakot jam kažką jausmingai, o jis tarsi užsirakina, jau iš akių matosi, kad neturės ką į tai atsakyt.. labai sunku šitaip. Po kiekvieno tokio bandymo pasikalbėt lieku su kartėliu gerklėj, nusiviliu tiek juo, tiek savim. Stengiuos nedaryt dramų iš to, bet jis ne kvailas, mato, kad man liūdna. Ir niekas nesikeičia.
O šiaip ta Jūsų draugė iš aprašymo labai į mano vaikiną panaši..:}
