myliu nemyliu
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
ar tiesa, kad gyvenime būna laimingesnis tas, kuris jaučiasi labiau mylimas negu pats myli? turiu vaikiną, jaučiuosi labai mylima, bet nežinau ar jį myliu.. mano meilė niekad nepasižymėjo pilve plazdančiais drugeliais, ji visad buvo tokia realistiška ir žemiška.. ir nesuprantu ar tai normalu, ar aš visgi nemyliu.. atrodo, man su juo gera, jo trūksta, pasiilgstu, jaudinuosi dėl jo, bet.. kažkas tuo pačiu ir lyg ir netaip.. jaučiu, kad jis mane myli kur kas labiau negu aš jį ir dėl to jaučiuosi blogai.. nesugebu jo mylėt taip, kaip jis myli mane
tema betikslė, tieisiog norėjau išsikalbėt ir galbūt sulaukt jūsų pamąstymų šia tema
Pati paklausiai ir pati atsakei.
Manau nemyli, tik tas jausmai kai zinai kad jis tavo vaikinas ir jauti spaudima jausti jam meile. As kai pamilau buvo aisku. Nepakartojamas jausmas. Lyg skristum…
Autore, kiek jums metu?
nedaug, 20 dar tik
Kaip sakoma- vienas myli, kitas leidziasi buti mylimu:-)
mes visi mylim skirtingai, netgi skirtingus žmones galim mylėti vis kitaip. Jei neskrajojat ant rožinio debesies, tai dar nereiškia, kad nemylit. Jei matot jo trūkumus taip pat nereiškia, kad nemylit, ir jei kartais jis užknisa jus iki gyvo kaulo, tai nereiškia, kad kažkas su jūsų jausmais blogai..
Gal kaip tik, esat sveika, aiškaus proto moteris…?
Atsipalaiduokit ir džiaukitės gyvenimu.
Pakelsiu
Jaučiuosi taip pat;/
Up
ačiū už atsakymą, taip pat dėkoju pakeliančioms temą mane irgi vis užplūsta panašios mintys, bet kai nuo mažens vis kalama į galvą, kad meilė – kažkas nežemiško ir nepaprasto, tai savaime pradeda atrodyt, kad mano jaučiami jausmai nepilnaverčiai ir iki tos wow meilės jiems labai toli… bet galbūt jūs ir teisi, gal tai ir nėra blogai..
@ievasl, kaip tvarkotės su savo tokiais jausmais? susitaikot su tuo, o gal bandot nuvyt tokias mintis?
man meile ir yra kazkas nezemisko ir nepaprasto. labiau noreciau pati myleti,negu kad mane myletu,nes jei kitas myli,tu pati to jausmo kaip ir nepatiri,jauti rupesti,kito meile,bet nejauti savosios. geri is savo sirdies,ne is kito .na,bet manau,kiekvienam skirtingai duota tai patirti ir kiekvienas skirtingai supranta. linkiu autorei isimyleti
ir nieko jus,autore,nevykit. .meile ateina savaime,kartais kai jos visai nelauki;)
Noriu pasidalinti savo asmenine patirtimi. Turėjau vaikina virš 3 metų – jis mane be galo mylėjo, o aš… Atrodė, kad myliu, bet ne taip stipriai kaip jis. Ir pastoviai dvejodavau, abejodavau, ar čia tikrai meilė. Maniau, kad turbūt tokia ta mano meilė ir aš išprotėjus (kaip pvz mano draugės) niekada nebūsiu. Tai ka, išsiskyrėme. Po metų sutikau žmogų ir supratau, kas yra tikra meilė. Net nemoku paaiškinti kaip kitaip viskas yra. JOKIŲ dvejonių neliko. Nesu priplaukus menininkė, bet suprantu dabar Marcinkevičiaus šiuos žodžius “Nes meilė – kaip vynas. Lengva. Gera. Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėr”
Jei mylėtum, nekiltų tokio klausimo…
Ir man taip nutiko, pradraugavom beveik 3 metus.. Draugas labai mylėjo mane ir vis dar myli, o aš, kaip ir jūs autore, nesupratau myliu ar ne.. Ir dabar nesenai išsiskyriau. Jaučiuosi gerai, nes atsikračiau visų tų minčių.
Pagalvokite ar verta skirtis dėl kelių metų trunkančių drugelių pilve? Meilė – tai valia ir apsisprendimas su tuo žmogumi augti, tobulėti, dalintis išgyvenimais ir eiti kartu per gyvenimą. Kiek žinote brandžių porų, kurioms po kelių dešimčių metų vis dar rauna stogą vienas nuo kito? Turbūt jų nėra daug… kita vertus jeigu jaučiate didelį diskomfortą šalia to žmogaus, tada nereikia savęs kankinti ir tuo labiau jo.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
