Gyvenimas kartu nori/nenori?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, merginos, Jūs geriausios psichologės, šitą žinau. Padėkite, prašau, patarkite.
Su vaikinu neilgai draugaujame, esmė tame, kad po kelių pasimatymų mes nebesiskiriame nei dienai.
Neteiskite, tiesiog kažkaip taip atsitiko. Abu daug dirbame, susitinkam tik vakare 8-9 h vakaro. Esmė tame, kad būname pas mane, man tas nežinau, nelabai patinka. Žodžiu, gal užduosiu klausimą, bus lengviau.
Man norisi negyventi susimetus, norisi susitikinėti kelis kart į savaitę, o ne šeimą žaisti. Bet! Kadangi daug dirbame, beveik nebūtų laiko susitikti, antras dalykas – jis nuolat nori būti kartu. Ryte jau sako “vėl visą dieną nesimatysim” ir toks liūdnas. Klausimas – kaip man jam pasakyti neįžeidžiant jo, kad susimetus gyvent nenoriu.
Ačiū, merginos
Is savo labai artimo draugo patirties galiu pasakyti – pradejo gyventi kartu po menesio ar dvieju ir tai irode, kad jie visgi nebuvo vienas kitam skirti. Abu dirbo, matesi vakarais/savaitgaliais, bet tai issauke antipatija. Jei nebutu taip greitai pradeje gyventi kartu, galbut spetu geriau vienas kita pazinti ir draugiskai issiskirstytu.
O as pati su savo vaikinu labai dziaugiuosi, kad savaime viskas lyg idealiai. Susipazinom vasara, leidom dienas kartu, o siuos mokslo metus as gyvenu kitame mieste, nei jis, susitikinejama savaitgaliais / laisvomis dienomis ir nuo kitu mokslo metu, t.y. po metu draugystes pradesime gyventi kartu. Jau pilnai pazistame vienas kita, nebera VIEN aistra ir troskimas buti kartu, bet ir prisirisimas bei meile.
Patariu neskubeti, nes tai gali apversti viska aukstyn kojom.
Ačiū, bet kaip man dabar jam pasakyti, kad va ai gal neskubam? Nors mes jau kartu visad.
Gal pradėk riboti tuos susitikimus, susitikit nekasiden, sakyk kad turi ir kitos veiklos, kad pavargsti nuo jo….
Na mano manymu tas pavargimas ir paciai autorei butu kancia, jei jiedu vienas kitam patinka.
Hmm na nezinau, tik jokiu budu nemeluok, nes veliau ir pacia tave sazine graus, ir jis ims kazka itarineti, atsiras nepasitikejimas. Reikia buti nuosirdiems.
Gali bandyti siulyti alternatyvas, kur buti, ka veikti, kad ne pas tave, kad atprastumete buti tavo namuose. Gal kokia nors veikla uzsiimi be darbo? Inik i tai labiau. Kad nereiketu meluoti ir atsirastu priezasciu buti vienai su savo veikla naktimis/rytais, po susitikimu, po darbo. Nes, sakyk, kai bunu su tavim noriu buti TIK su tavim ir negaliu atlikti savos veiklos. Bent man taip buna ir tiesiai pasakau Jei reikia savaitgali paskirti darbui, stengiuosi ji isvaryti su draugais ar i jo gimtaji miesta, nes kitaip nesusivaldyciau ir susitiktume, o visi darbai nuplauktu..
Nesamones Cia rasot
@linbas , labai argumentuotai snekate.
Ačiū, labai Jums. Aš jį varau, sakau ko pas tėvus nevažiuoji? Sako aš noriu su tavim pabūt, kitą savaitgalį pas tėvus važiuosiu. Sakau anksčiau su draugais susitikinėjai, varyk dabar, kviečia gi. O jis arba mane kartu ima, arba jei aš negaliu irgi lieka namie.
Norėjau žinokit meluoti, bet gal tikrai geriau nereikia. Aš turiu daug veiklos, visa diena užimta nuo ryto iki vakaro, atsikeliu puse 7, grįžtu namo apie 21h, bet jis sako, tu jau namie? sakau taip. jis – tai aš atvažiuoju. ir ką man tada sakyt?
Šakės, metų nemažai, o jaučiuosi tokia paauglė “a ką jam pasakyyyt?”
Čia Jūs man?
Ne jums
Mes kai pradejom draugauti irgi nenorejom skirtis nei dienai ir abu taip pat. Apsigyvenom kartu po 3 sav draugystes buvom pazistami pries tai jau 3 metus mazdaug
Ir kaip Jums tai?
Aš tiesiog nenoriu dar to šeimyninio gyvenimo nebūnant šeima.
O taip, gan daznas atvejis, kai vienas is poros nariu draugyste supranta kaip kazkoki tapima vienu. Jei tu ten, as irgi ten, jei tu eini, as irgi einu, sergi, tai as irgi pabusiu namie.
Na gi ne, antros puses turejimas tik papildo, o ne pakeicia.
Net esu skaiciusi psichologo (ar psichoterapiauto, nepamenu) straipsni, kuriame labai isidemejau fraze “tu turi buti laimingas pats sau vienas, o su juo – tik dar laimingesnis. jei nebusi laiminga(s) budamas vienas, uzsiimdamas sava veikla, issunksi savo partneri, nes is jo vampyriskai trauksi teigiamas emocijas ir nieko neduosi atgal”. Visiskai tam pritariu. Deja mazai kas tai supranta.
Pabandykit pasisneketi, sakykit, ka jauciat, ar rupi ir kiek, bet pabrezkit, kad sitoks nuolatinis buvimas vien tik su juo juk gali kiek varginti, nes visgi iki susipazistant turejot savo gyvenima, savo uzsiemimus, draugus, o dabar jau nelabai atrandate tam laiko, bet norit. Sakykit, kad nenorit pasikeisti vien todel, nes atradote simpatija, nes dar ir imsite jausti tustuma del savo pomgiu/draugu stygiaus, ir vaikinui jus nustosite patikti butent del sios priezasties. Juk pazino jus tokia, kai buvote visiskai nevarzoma, tegul tokia ir palieka, tik priedo (o ne vietoj to) vaikinas, kad dar geriau butu, kad dar laimingesne butumet, o ne ismainytumet savo asmenini gyvenima i ji.
Sitaip pasisavina zmogu, o veliau sako “pasikeitei tu, kazkokia nuvargusi, irzli”. Na ko noret, kai savo megiama veikla tenka aukoti, jau nelabai tas pats zmogus, kaip is pradziu. Labai svarbu tureti asmenines erdves, buvimo su savimi, savo draugais, pomegiais.
Visiškai Jums pritariu. Aš anksčiau buvau ta, kuri prilimpa ir susilieja su antrąja puse, bet po labai skaudžių santykių aš pasikeičiau ir supratau, kad taip ne tik save prarandi, bet ir kenki kitam. Dabar aš esu ta, kuri turi savo veiklą ir t.t. Bet esmė ne tame, aš laiko neaukoju jam, neatsisakau savo veiklos, darbo ir t.t. ką noriu, tą darau. visa bėda tame, kad vakare, kai reikia jau eit miegot, aš neturiu ką jam pasakyti, kodėl aš noriu miegot atskirai, suprantat?
Pas mane irgi kai liko pirma nakti nakvot taip jau 5ti metai ir miegam kartu na aisku mes buvom pazistami labai senai.. pirma gyvenom tai pas jo tai pas mano tevus, tada metus nuomavom buta, o dbr isigijom savo. Tik jis dbr daznai uzsieni buna tai labai pasiilgstam vienas kito. Ir ka galiu pasakyt? nei kiek nesigailiu, meile su kiekviena diena vis stipreja, aisku gal dar atstumas ja stiprina
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
