Ats:Pats gražiausias eilėraštis

(nežinomas) (archyvas)

Marcelijus Martinaitis

Vyšnios suvalkijoj

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj 

raudonos, kad pravirkt gali, – 

rasa ten laša nuo lelijų – 

kaip dalgio ašmenys – gaili. 

Ir pjauna širdį tarsi dobilą 

lig gyvuonies, lig pašaknų, 

o vakarais kažko taip tolima, 

kažko nėra – lyg artimų. 

Kokia tyla gyvybėn smelkias 

kasdienio židinio ugnim! 

Tokia daina, kad užsimerkia 

dainuodami – lyg mirdami. 

Lig pašaknų ten pjauna širdį, 

ten teka vandenys liūdnai. 

Ir dulkės vieškelių dar šiltos 

tarsi sodybų pelenai.