Paulius Širvys “Nežiūrėk, nežibėk”

Nežiūrėk,

Nežibėk,

Taip liūdnai

Į akis.

Ką darau

Negerai –

Pats žinau.

Nesakyk.

Tik pilniau

Ir svaigiau

Mano taurę

Pripilk

Ir stipriau

Ir karščiau

Tu mane

Apkabink.

Bet ne tu,

O kita

Tavo rankomis

Glaus,

Ir liūdna

Valanda

Iškeliaus,

Iškeliaus.

Iškeliaus

Ir negrįš

Ir sekundė

Šita –

Kaip ir aš,

Kaip ir tu –

Niekada,

Niekada.

Tai stipriau

Ir karščiau

Tu mane

Apkabink

Ir pilniau

Ir svaigiau

Mano taurę

Pripilk.

Ir Aido Marčėno “Su almančiu pasauliu”

tu man kažką sakai aš negirdžiu

nes tavo balsą atkartoja paukščiai

nes tampa neaprėpiamu žodžiu

vienu metu ir giluma, ir aukštis

įsiklausyk kaip dūzgia aviliai

kaip tyliai šlama lapai ir šešėliai

įženkim į šią vasarą giliai

kaip romūs pasiklydę avinėliai

su almančiu pasauliu vienumoj

šviesioj paunksmėj mudu atsigulkim

barokas ošia medžių gilumoj

mes daug greičiau nei jis pavirsim dulkėm

bet gintaras negrįžta į sakus

ir mums nebus už mūs žodžius atleista

tik vasara apglėbs mus kaip vaikus

nuėjusius toliau nei buvo leista

Atnešk man meilę, mama.

Aš tau širdim dėkosiu.

Mylėt tave taip gera,

Kad visad tai kartosiu.

Atnešk man, mama, džiaugsmą,

Lyg saulę ant delnų,

Sutirpdyk mano skausmą

Ir ašaras akių.

Leisk man priimti laimę,

Kurią tu brangini.

Galiu pamiršti baimę,

Kai tu šalia būni

Žinau, kad tau – aš vaikas,

Juo būsiu visada.

Pamiršk, kad teka laikas

Kaip ašara tyra.

SIGITAS PARULSKIS

Griuvėsiai

kančia yra kas rytą nubusti

griuvėsiuose

purvinais pirštais

kruvinas pusplytes nuo slenksčio

kaktos nužarstyti

išdaužtus langus

išdžiūvusiom seilėm nuplauti

išlaužytą durų lapiją laikraščių

kumščiais užlopyt

kančia yra matyti

užspringusį laiką

pasikoriusią šviesą

išžagintą veidrodį

kančia yra tikėti kad tavo

kančia gali prikelti griuvėsius

kad ji gali dvasią įskelti

mirusiems sielos daiktams

kančia yra žinoti

kad kiekvieną rytą nubusi

savo paties griuvėsiuose

ir kančia yra suprasti

kad negali nenubusti

A. Puškino

Я вас любил: любовь еще, быть может,

В душе моей угасла не совсем;

Но пусть она вас больше не тревожит;

Я не хочу печалить вас ничем.

Я вас любил безмолвно, безнадежно,

То робостью, то ревностью томим;

Я вас любил так искренно, так нежно,

Как дай вам Бог любимой быть другим.

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.

Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –

Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:

Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,

Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,

Ir toli, labai toli girdėtis.

Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.

Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.

Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

Daiva Čepauskaitė ,,Noriu pasakyti”

Noriu pasakyti – myliu, bet gėda,dar apsijuoksiu, todėl sakau – nekenčiu. Noriu pasakyti – nekenčiu, bet neturiu priešų,todėl sakau – į sveikatą.Noriu pasakyti – labas, bet galiu pasakyti per garsiai, todėl apsimetu nepastebėjęs. Noriu pasakyti – sudie, bet bijau, kad sugrįšiu, todėl nieko nesakau. Noriu nieko nesakyti, bet bus per tylu, todėl sakau – lyja. Noriu pasakyti – šalta, bet gali neišgirsti, todėl šilčiau apsirengiu. Noriu pasakyti – eisiu, bet šalia nieko nėra, todėl paprasčiausiai einu. Noriu pasakyti – žvirblis, bet gal ne taip supras, todėl sakau – akmuo. Noriu pasakyti – skauda, bet jau sakiau, todėl sukandu dantis. Noriu pasakyti – smarvė,bet negražu, todėl nekvėpuoju. Noriu pasakyti – velniop, bet ir taip aišku, todėl sakau – sriubos nori? Noriu pasakyti – kodėl, bet į kvailus klausimus niekas neatsakinėja, todėl sakau – nieko, nieko. Noriu pasakyti – gražu, bet dėl skonio nesiginčijama, todėl sakau – vakar. Noriu pasakyti, bet nesakau, nes negaliu, o kai galiu – nenoriu. Noriu pasakyti – noriu, bet norai ne visada pildosi, todėl sakau – karamelė arba šiaip kvailystė.Noriu pasakyti – taigi, bet tokiais atvejais nieko nesakoma, todėl sakau – geras oras. Noriu pasakyti – be reikalo, bet be reikalo, šiaip sau juk nešnekėsi…

Paulius Širvys ,,Padavėja”

Tu šypsaisi,

Padavėja.

Akys –

Pragaro šulniai.

Tavimi susižavėję

Mes visi, girti velniai.

Supas smuklėj

Rūkas šėmas,

Pakaruoklis –

Ant pušies.

Mano skausmą

Pasiėmus –

Ant padėklo

Tu nešies.

Dar atneš,

Žavi nešėja,

Tos degtinės

Kaip tulžies.

Gal ir aš

Kada išėjęs

Pasisupsiu

Ant pušies.

Su manim

Šią naktį –

Draugas.

Porą duok

Aitrių taurių.

Vietoj to,

Kad jį

Pasmaugus –

Aš už jį

ir ją geriu.

Nebijok,

Vikrus mergišiau.

Iki dugno

Gerk ir tu.

Gundo kipšas

Prisikišęs,

Žybsi peilis

Tarp dantų.

Bet nekelsiu kerštui rankos!

Nepastosiu

Tarpdury.

O jinai –

Tegu sau trankos!

Tegu renkas

Bet kurį.

Ar girdi,

Širdis kaip staugia ?

Aš – girčiausias

Iš girtų,

Ant jos kaklo

Pasismaugiau,

Pasismaugsi

Dar ir tu.

Dar ir tu

Gali netekti

Vieną kartą

Mylimos.

Ir ateisi

Šaltą naktį

Čia ieškoti

Šilimos.

Tai atnešk,

Žavi nešėja,

Tos degtinės

Kaip tulžies.

Nebijok, –

Neišprotėjau.

Nesisupsiu

Ant pušies.

Iš mokyklos laikų Maironio

Nuo Birutės kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga

Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,

Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų

Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,

Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;

Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:

Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,

Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;

Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;

Paslapties neišduos savo veidu tamsiu

Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

K.Binkis

Rugiagėlės

Vien tik mėlyna akyse.

Žemėj, ore ir danguj

Daugiau nieko nebmatysi —

Vien tik mėlyna akyse…

Užsimerksi, pamąstysi,

Nusijuoksi, o paskui —

Vien tik mėlyna akyse

Žemėj, ore ir danguj…

Daiva Čepauskaitė

Ragana

Tavo mylimoji yra ragana.

Ji sėdi po raudona musmire

ir žiūri į vieną tašką.

Ji įsipjovė pirštą,

kad tau skaudėtų,

apsibintavo galvą,

norėdama nubausti tave,

ji nėra fotogeniška,

kad nuotraukose tu

atrodytum gražiau,

ji tyli ir neatsako į klausimus,

nes yra labai užsiėmusi –

ji myli,

ji renka viską, ką randa gatvėje,

nes galvoja, kad tai tu pametei,

ir nuolatos ką nors pameta,

kad tu surastum,

ji skolinasi viską iš visų,

nes nori grąžinti tau,

ji viską pamiršta,

nes nori, kad tu primintum,

ji painioja tavo vardą su kitų,

nes nori, kad dar kartą

pakartotum savąjį,

ji numezgė tau megztinį

su šešiom rankovėm,

kad stipriau apkabintum,

naktimis ji miega,

kad į ją žiūrėtum,

ji yra arti,

nes yra trumparegė,

o kai išeina į tolį,

visada pasiklysta,

tada atsisėda po raudona

musmire ir laukia, kol surasi,

taip ryškiai ir kantriai laukia,

o skruzdėlė keliauja

nuo pado iki smilkinio

ir atgal jau kokį šeštą

kartą.

ne i tema, bet sita eilarasti vis dar pamenu is mokyklos laiku, man ir kazko istriges

Kaip tik šitos dainos klausaus ) labai labai!

Marcelijus Martinaitis

Vyšnios suvalkijoj

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj 

raudonos, kad pravirkt gali, – 

rasa ten laša nuo lelijų – 

kaip dalgio ašmenys – gaili. 

Ir pjauna širdį tarsi dobilą 

lig gyvuonies, lig pašaknų, 

o vakarais kažko taip tolima, 

kažko nėra – lyg artimų. 

Kokia tyla gyvybėn smelkias 

kasdienio židinio ugnim! 

Tokia daina, kad užsimerkia 

dainuodami – lyg mirdami. 

Lig pašaknų ten pjauna širdį, 

ten teka vandenys liūdnai. 

Ir dulkės vieškelių dar šiltos 

tarsi sodybų pelenai.