”Man tave čia Dievas siuntė, Tik mane ne tau! ”

Jono Aisčio eilėraščio ištrauka,kuri buvo panaudota Kunčino ”Tūloje” Kas skaitė knygą,supras, dėl ko būtent šie žodžiai buvo pavartoti

Vytautas Mačernis

AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido

Ir iš akių blizgėjimo aštraus,

Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido

Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,

Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,

Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,

Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: “Per žemę mes praeinam

Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!

Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,

Tas nesutirps mirty”.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,

Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)

Iš tavo liūdno ir pailgo veido

Aš pažinau karalių tavyje.

Vytautas Mačernis

METAI (Sonetai)

VASAROS SONETAI 1 Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs… Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos.

Tu pažiūrėki: kokios mano tuščios ir negyvos akys,

Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas.

Aš kažkada tikėjaus rasti personažą, Kuriuo galėčiau savo sielą išsakyti, Bet ką radau, tebuvo gestai, mimikos ir žodžiai gražūs,

Ir tas betikslis blaškymasis scenoje mažytėj.

Veltui, režisieriau, kažko vaidinime ieškojome…

Dabar aš eisiu ir vaidinsiu, rolės nepaskaitęs,

Ir paskutinėj scenoj taip suriksiu: “Mano siela mirė”,

Pratrūksiu tokiu širdį draskančiu raudojimu,

Kad ložėj kažin kur nualps išbalusi mergaitė

Ir salėje žiūrovai bus ilgai nuo išgąsčio pastirę. Šarnelė, 1944.VII.13

Mačernis- pats mėgstamiausias mano poetas, šitą eilėraštį kažkada mokėjau mintinai ir dabar dar kartais padeklamuoju nuotrupas, kurios atminty liko

Vytautas Mačernis, Metai (rudens sonetai)

3 Pirmą kartą sutikau ją vieną

Pirmą kartą sutikau ją vieną,

Grįžtančią per parką takeliu.

Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas

Akys, klausiančios: kas tu?

Bet nei vieno žodžio nepratarę

Išgyvenom visą vasarą kartu.

Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė

Už puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę

Savo ilgesio ir degančios kančios;

O reikėjo tart tik vieną žodį…

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:

Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama.

Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.