Ačiū labai visoms už tikrai gerus žodžius ir patarimus. Parašysiu visoms, kas prašėte šiandien.
Turėjau didžiausią palaikymą prieš kelis metus iš savo kito senelio, bet, deja, jo jau nebėra ir dabar tenka tvarkytis pačiai su savo problemomis. Stengiuosi mokytis, kažko siekti, bet nėra lengva kai kas dieną nesijaučiu gerai. Atsirado mažakraujystė, niekas net nesirūpina, pati turiu eiti pas daktarus, gydytis. Taip kartais tikrai pykstu ir sau kartoju, kad nevažiuosiu į kaimą ir aš, bet kai ateina savaitgalis, suprantu, kad nors ir seneliai manęs nemyli, aš juos myliu, galiu jų bet kada netekti, jie tikrai jau labai seni, turi ligas ir negaliu imti ir nevažiuoti. Nesuprantu tokio vaikų skirstymo tikrai ir jaučiuosi įvaikinta, kaip kažkuri narė sakė.. Dėl patyčių tai čia man maža problema, kažkaip dabar nebeimu į galvą, rūpinuosi šeimos problemomis. Gerai, kad jos nėra tokios baisios ir galiu prabūti mokykloj.
