Taip baisu
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, merginos. Einu prie esmės, nes noriu sulaukti patarimų, kaip susitvarkyti su problemomis. Nors man ir 17 metų, čia ne šiaip sau paauglystės problemos, atrodo. Klasėje – patyčios. Neturiu nei vienos draugės. Namie esu irgi nemylima. Mano brolis yra šiek tiek vyresnis, jis visų mylimas, visų aukštinamas, o aš visada prastesnė už jį. Senelį paguldė į ligoninę, jam labai blogai, brolis ėjo pirkti jam pampersų, nuvežė jį, verkė dėl jo prie visų, o aš buvau tuo metu mokykloje, sužinojau tik grįžus namo, neverkiau prie visų bet naktį beveik nemiegojau, o jei ir numigau tai atsikėliau po 5 minučių, visą naktį praverkiau, mokykloj ir vos laikiausi, šiandien grįžus vėl verkiau, miegojau, vėl verkiau ir niekas nesupranta, kad man ir skaudu dėl senelio. Ir dabar girdžiu iš kito kambario tėvus ,,jau (brolio vardas) tai toks rūpestingas, vežiojo senelį, viską… o ji tai..” Manęs nei močiutė nemyli, nors VISADA pas ją atvažiuoju, savaitgaliais,vasarą, per savaitę kelis kartus, aptvarkau kambarius, einu į parduotuvę vietoj jų ir niekad nesu blogo žodžio jiems pasakius, bet vistiek brolis yra geriausias ir neesmė, kad jis atvažiuoja kartą į kelis mėnesius pinigų pasiimti man konkrečiai nei euro nedavę yra nesiskundžiu, o broliui šimtais eurų duoda kai atvažiuoja, vieno senelio penciją atiduoda, bet gi jis geriausias ir dabar man labai blogai, nuo to streso ėmė bloga darytis, vos nevemiu, šiandien ryte išslinko saujos plaukų, nebežinau, kaip tvarkytis su tokia nepagarba man nei iš klasės nei iš tėvų pusės. Niekam nežinant geriu tikrai daugiau nei reiktų raminamus vaistus, nes net dvi tabletės nepadeda. Tikiuosi bent kažkiek patarimų iš jūsų. Pas psichologą nežinau ar noriu, nes nenoriu, kad tėvai žinotų.
Parašyk man pabendrausim
Pasakyk sau, kad būsi stipri ir įrodysi, kad gali tokia “bloga” kažko pasiekti, būti laiminga ir t.t. Nubrauk nosis tiems, kurims norisi nubraukti. Neteisybės daug, deja, net ir tarp artimiausių žmonių. Galimas dalykas, paskui gyvenime kažkas apsivers, tėvai praregės ir t.t. Bet tu būk stipri jau dabar – kelk galvą ir daryk taip, kaip tau reikia. Nebepaisyk piktų žodžių ir nuomonių
@fishjoana Labai ačiū Jums už gražius žodžius!
patikėk, kaip gerai tave suprantu!
Kažkaip netingėjau paskaityt ir tik tiek galiu pasakyti, kad žiauru. Net nežinau ką patart, nes tokie pasakymai kaip “laikykis” ir pan. neturi jokios naudos. Tiesiog nemėgink specialiai išgerti “per daug” vaistų. Nuo to tikrai geriau nebus. Kentėk, kol baigsi mokyklą ir bėk studijuoti į užsienį. Ten labai greit pagydo tokias “ligas”, pražysi visai kitom spalvom.
KAs iš to užsienio. Nejuokauk. Nuo savęs nepabėgsi
Labas. Suprantu, kad sunku, kai viskas susimetė į vieną ir jautiesi nemylima, niekinama ir viena prieš visus. Bet, mergyt, Tau jau 17. Žinai, ką tai reiškia? Kad tuoj pabaigsi mokyklą ir skrisi nuo šios aplinkos toli. Susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi. Užjaučiu dėl patyčių. Ar bandei kam nors pasakotis? Kaip tos patyčios vyksta? Dėl ko tyčiojasi?
Taip pat labai liūdna skaityti dėl tokios situacijos namie. Ar bandei su kažkuo atvirai pasikalbėti? Ar bandei pasakyti tėvams/seneliams/broliui lygiai tą patį, ką dabar parašei mums? Gal kažkiek padėtų? Nes suprantu, kad tokiai engiamai būti sunku ir skauda širdelę. Pas psichologą tikrai būtų naudinga nueiti, nes jis padėtų nepalūžti ir atrasti stipriąsias savo puses. Ar negali kreiptis, kad nesužinotų tėvai?
Ir šiaip turėk svajonę, turėk tikslą, kurio norėtum siekti. Žinok iš patirties sakau, kai man buvo sunku, aš nusispalvinau tokį gyvenimą, kokio noriu, viską iškenčiau ir štai, aš turiu tai apie ką kažkada tik svajojau. Nepalūžk. Aš tikiu, kad Tu stipri.
Jei norėsis pasikalbėti, išsipasakoti, galbūt tiesiog pasilabinti, drąsiai rašyk man, pasišnekučiuosim, pakelsiu ūpą Tau bent šiek tiek, tik nelik viena, prašau.
Kad jai ne nuo savęs reikia bėgti, o nuo aplinkos.
O kaip tu pati apie save galvoji? Jei įmanoma, pasikalbeė su tėvais, kodėl jie taip su tavim elgiasi…toks jausmas, kad yra kažkas įvykę dar prieš tau gimstant
Tokia pažįstama situacija… Bet man atrodo, kokio velnio mes sielvartaujam, jei gyvenam tik vieną kartą? Išnaudokime laiką sau, o ne kitiems. Gyvenkime kaip mums atrodo geriau, nekreipkime dėmesio į kitus.
taip, tik kartais labai sunku tai padaryti, nes ta neteisybė tikrai žlugdo… Bet tokiu atveju “perlipti per save” tikrai verta. Gyventi dėl savęs, o tuo paskui ir įrodyti, kas yra kas…
Autore, laikykis, Tu nuostabi!
Laikykis.. :/ o pas pscihologe nebijok. Tėvai nesužinos jei pati nenorėsi.. ji tau tikrai kažkiek padės.
Autore, jei norėsi, parašyk į až. Turiu, ką pasakyti.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
