Nuosirdziai gaila jusu vaikino man…Niekada nepateisinsiu tokiu santykiu, kada moteris susiranda vaikina/vyra tik tam kad nebuti vienai. Nejaugi jus tenkina toks gyvenimas? Aplink maciau daugybe tokiu paciu pavyzdziu, kada drauges draugauja su vaikinais, bet joms nelabai jie rupi, jie parode demesi daugiau negu kazkokie kiti, jos ir liko su jais, joms tai patogu, bet jos nebuna laimingos, arba labai neilgai sugeba tokiomis apsimesti…Na kiekvienas zmogus skirtingas, su skirtingais poreikiais bei vertybem, taciau as pati negaleciau buti su vaikinu kurio nemyliu, kuris manes netraukia ir t.t. Tiesiog del tokio zmogaus nebutu jokio noro stengtis, tik laiko klausimas kiek ilgai su tokiu buciau. Tiesa kazkada meginau taip, maniau kad gal meile su laiku ateis, nes iki tol nieko stipriai nebuvau mylejus, apskritai nebuvau nieko mylejus, neivienam vaikinui nesu sakius kad ji myliu, maniau gal tam laiko reikia, deja taip neatsitiko,buvo gaila vaikino kuri labai iskaudinau, del savo tokiu bandymu. Daugiau niekada taip nesielgciau. Bet buvo taip kad atsirado zmogus kuris atrodo gyvenimo skirtas tau, ir net pati stebiuosi kaip taip gali buti, kaip kazkam galiu jausti tokius jausmus, ir kaip smarkiai gali rupeti tas zmogus man. Po to ir pakeiciau savo nuomone, kad visgi kazkas ir man gali rupeti, kad nesu jau tokia saltakrauje as ))
