Mano mama yra žiauri
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Anonimas, nes gėda.
Mano mamai kažkas negerai, ji žaloja mane psichologiškai. Situacija sudėtinga, bet pamėginsiu papasakoti. Ji dažnai rėkia, pradeda psichuot dėl visiškų menkniekių. Pavyzdžiui kad ir dabar. Buvom su broliu kamabary, ji atėjo ir netyčia valydama palangę išvertė brolio padėtą arbatos puodelį, tada pradėjo rėkt nežmoniškai ant brolio, išmėtė visas knygas nuo mano stalo, liepė tipo tvarkytis, nors viskas pakankamai tvarkingai, o jai atrodo, jog ne. Vnž, jai viskas turi būti idealiai tvarkinga, tarkim valgai obuolį, padedi graužtuką ant stalo ir žinai, jog nusineši po kelių minučių jį ir išmesi, bet ji iškart ateina ir išmeta, o po to aprėkia, jog aš netvarkinga. Taip pat ginčijasi dėl visiškų smulkmenų, dabar pvz pradėjo rėkt ant brolio ir pradėjo sakyt, kad paną susirastų, bratkis pasakė, jog tada ir tai jai nepatiktų, o ji tipo pradėjo įrodinėt, jog negalima merginų vestis į namus, nes tik kurvos taip daro… Kažkoks “sovietinis” mąstymas. Taip pat vos ne su peiliu šoko ant brolio, žinau, kad nieko nebūtų padarius, bet vis tiek.
Taip pat labai žlugdo mano psichologiją, visada vadina mane stora ir panašiai, nors aš ir pati dėl to labai pergyvenu… O tarkim šian nupirko man kelnes be mano žinios, aš pasimatavau ir pasakiau, kad nenoriu tokių, kam tu man jas perki, tai ta tipo įsižeidė, sakė, jog aš tik su savo skudurais paskui ir vaikštau, nors aš atrodau normaliai, tiesiog ne manau, kad turėt vardinius rūbus yra svarbiausia.
Taip pat ji su tokiu rėkimu mane išveda iš kantrybės, aš dar šiaip tik paauglė. man septyniolika, bet sergu depresija, dažnai mąstau apie savižudybę, bet stengiuosi kažkaip gyventi, o ji tokiu rėkimu mane varo į neviltį…
Sorry, kad mintys nerišlios, bet tiesiog privalėjau kam nors iššsipasakot, nežinau ką daryti…
Angliškai, bet labai teisingai:
“Let’s clear a few things up:
Some women who WANT to be mothers should not be.
Some women who would be GREAT mothers don’t want to be.
Some women who feel terrible about their mothering skills are actually terrific mothers.
Some women who think they are great at it are actually really bad.
Some women who admit they hate it do a good job anyway.” (Visas straipsnis čia: )
Man tavęs labai gaila.
Labai teisingai pasakyta.
Žinot, man kartais net savęs gaila pasidaro… Pažiūriu į kitas mamas: jos su dukromis sutaria kaip su draugėmis, o aš su savo mama…
Jūsų mama labai nelaiminga arba kažko labai bijo. Pagalvokit kas tai galėtų būti. faktas, kad jai blogai, turbūt reikia pagalbos. Laikykitės, viskas praeina.
zinai, suprasi savo mama tik tada, kai pati busi mama
Čia gal dėl to, kad mano mamai buvo diagnozuotas vėžys prieš kelerius metus, bet ji jau jį išsigydė, aš žinau, kad jai skauda, bet tiesiog pati esu karštakošė ir ji labai mane sunervina savo tokiais pasakymais, visad pabrėžia, kad aš nieko neveikiu, tik mokausi ir mokausi. Taip pat visad pasako, jog aš neturiu kažkokių jausmų, nemoku bendrauti, nors aš iš tiesų viską labai išgyvenu viduje, pergyvenu ir verkiu vos ne kiekvieną dieną…
Taip pat mama turi problemų su tėčiu, jau gal apie kokius kelerius metus, bet pati nieko nedaro, nesiskiria, nors jai blogai… Išvis nesuprantu tokių dalykų.
Ką tai reiškia? Kad ji gali išsiliet ant savo niekuo dėtų vaikų, kai jai nuotaikos nėr ar problemos darbe? O jie kas – ne žmonės?
Galbūt suprasiu, o galbūt ir ne…. bet žinau tik vieną dalyką: aš savo vaikus skatinsiu, stengsiuosi, jog jie jaustųsi saugūs, aiškinčiausi problemas, padėčiau jiems ir palaikyčiau, kai jiems būtų sunku, o ne tiesiog rėkt pradėčiau.
Man net galvą skauda nuo tokio rėkimo visą dieną, atsiranda visokios ligos, o tada mama dar labiau ant manęs rėkia, jog aš sergu…
Bet kam gimdyt vaikus jei taip su jais elgtis… turbut ziauriausias dalykas but mamai ir sulaukt apie save tokios temos..
Panašiai pas man būdavo, tai ačiū die išvažiavau studijuot, tai dabar mato kartą per mėnesį ir tai atvažiavus po kelių valandų jau konfliktai vyksta. Nesueina biolaukai kokie ar panašiai… Ištikrųjų labai liūdna dėl tokių santykių.
Drįsčiau paprieštarauti. Mano mama mokėjo gerai paterorizuoti, vaikystės nesinori prisiminti. Dabar kai pati auginu paauglę, tikrai nepradėjau jos suprasti geriau, ir pati stengiuosi nebūti savo dukrai tokia man buvo mano mama. Kartais suaugę sau leidžia savo nepasitenkinimą dėl ko nors išsilieti ant vaikų. Kaip suprantu tėtis kartu negyvena?
ačiū toms, kurios pasisako, man svarbi Jūsų nuomonė, reikia patarimų.
Nėra ji tokia bloga, aš tikrai tuo tikiu, bet tiesiog atrodo, jog jokios šilumos iš jos pusės nėra, tik nuolatinis žlugdimas.
kažkoks košmaras.. tu dabar vienuoliktokė?
jei taip,tuomet nebedaug beliko namie kentėt, baigsi mokykla, je norėsi įstosi kur nors studijuot, arba išvyk padirbėt kad ir į tą užsienį vasarai, ir pinigėlių savo turėsi ir nereiks kentėt mamos rėkimo namie visą laiką. Yra tokių isteriškų žmonių, kuriem visada viskas negerai, visada ieškos priekabių ir išsilies ant niekuo dėtų žmonių. Skaudžiausia kai tas žmogus iš artimųjų rato.. Pabandyk dar kada ramiai pasikalbėt su mama, pasakyt jog blogai jautiesi,kai ji pastoviai rėkia namie, paklausk gal jai blogai, pabandyk išklausyt ir ją,jeigu bus linkus kalbėtis. Jeigu ne,tuomet bandyk viską kaip nors ištvert, bendrauk su kitais žmonėm, išeik kur nors, kad nereiktų visą laiką būt namie.
Mano tėtis gyvena kartu, jis išvis kai vyksta tokie pykčiai net nesikiša, tiesiog išeina į kitą kambarį ir jam nesvarbu. Aš tėčio nematau nuo pirmadienio iki penktadienio, nes dirba kitam mieste, o tiek šeštadienį, tiek sekmadienį ryte išvažiuoja taip pat į darbą ir grįžta vakare, tad su juo per savaitę pašneku daugiausia penkias minutes ir aš tikrai nemeluoju. Ir tai būna tik kokie paprasti dalykai, pavyzdžiui, kaip sekasi mokykloj ir pan.
Pavyzdžiui, buvo toks laikotarpis čia maždaug per penkis metus jų pykimosi, kad mama išvis su tėčiu net nekalba kokius metus, kiekvieną dieną ant jo rėkdavo, nes ją jis nervindavo. ir taip visus metus ir kiekvieną dieną, nors jis ir gyveno su mumis, bet mama tik ant jo rėkdavo. dabar jau kurį laiką viskas normaliai, plius minus, bet vis vien užeina tokie “nekalbėjimo” momentai kurie trunka metus, pusę metų, mama skundžiasi, kaip jai blogai su juo ir panašiai. Bet tai kam tada gyventi su tėčiu?
mano mama irgi yra žiauri, ir ką, reikia gyventi, ir joks MD padėti negali, tiesiog turi pakelti kaip gali, kaip moki. Yra viena labai gera frazė iš mėgstamos knygos – “Man niekada neliūdna, kai lieku vienas. Tik ištižėliai ir verksniai glaudžiasi prie ko nors. Tiktai apie tokius reikia draugeliams tūpčioti. Koks tu žmogus, jei nemoki tyliai sukąsti dantų ir vienas painkšti – kaip šuo, – nors ir būtų velniškai sunku”
oiii, kaip suprantu autore tave. Nors man jau dvidešimt dveji, bet kol gyvenu namie, tol patiriu panašią situaciją. jei palieku neišplautą puoduką, tai tyčia palikau, kad ji išplautų, jei mano įsipareigojusi sesė eina į barą su manim, tai jau ji neištikima šliundra ir t.t. ir pan. niekada neišklauso mūsų argumentų, nepagiria, jei skaniai pagaminu ar gerai išlaikau egzaminą. Bet tik tiek, kad retkarčiais būna gerų fazių, kai gana gerai sutariam. Bandžiau daug sykių su ja kalbėtis, kad viskam yra ribos, ir kad susireikšmina pernelyg, viską bandžiau, bet niekas nepadeda ir ji galvoja, kad visi jos nekenčiam. Bet ką padarysi, reikia gyvent.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
