Kaip gyventi toliau?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas,
daug temų apie laimingą meilę ir dar daugiau apie skyrybas… Manoji jau aišku apie ką. Baigėsi mano meilės istorija po beveik 4 metų….
Noriu pagaliau su tuo susitaikyti…
Susitaikyti su tuo:
kad neberasiu ryte žinučių su “labas rytas, saule”,
kad nebesulauksiu jo grįžtančio iš darbo,
kad nebebus kam gaminti vakarienės,
kad nebebus rytais kavos lovoje,
kad nebevers manęs iš lovos rytais ,
kad nebegalėsiu stebėt kaip jis žaidžia kompiuterinius žaidimus (niekada nevertinau net tokių akimirkų),
kad nebegalėsiu prisiglaust prie jo žiūrint filmus,
kad nebegalėsiu naktį užmigti jo glėby,
kad nebebus, kas nutrins man nugarą maudantis ,
kad jis turi/turės kitą, kurią lies taip kaip lietė mane, sakys tai, ką sakė man…
….
kad nebegalėsiu pasakyti jam, koks jis man yra svarbus ir kaip man sunku be jo…
Nenoriu jo nekęsti, nors tada būtų žymiai lengviau…
Kaip ištverti šį laikotarpį? Kaip pamiršti kas buvo tarp mūsų?
Visiškai nenoriu nieko daryti… Nenoriu nei valgyti, nei gerti, nei mokytis, nei apskritai gyventi… Jokie pomėgiai nebeteikia džiaugsmo. Kiekvienas rytas prasideda ašaromis, o vakarą užbaigiu dar viena ašarų porcija…
Jaučiuosi kvailai… Bandau save nuteikti, kad ko aš čia pergyvenu dėl kažkokio berno…. Tarsi jų maža būtų… Bet savo širdžiai negaliu įsakyt… KAIP GYVENTI TOLIAU?
P.S. Išsiskyrėme dėl mano elgesio. Nekaltinu jo, nes tikrai baisiai elgiausi, nevertinau jo, užsišikdavau dažnai, daug skaudžių dalykų prišnekėjau… Per vėlai supratau viską… Kaip nustoti save kaltinti?
P.P.S. Mums buvo po 22m. Taip… Jauni pradėjom draugaut… Taip… Dar visas gyvenimas priešaky…
PILDAU:
Sužinojau, kad trečias asmuo įsimaišęs. Tad kai sakė man, kad jis nori tiesiog pabūt vienas, buvo tik melas. Woohoo
Na, tai atsiprasyk, jei kazko prisidirbai, gal atleis o siaip, tai niekas nemire, nesusirgo mirtina liga, ko tiek bliaut?
Ko tiek “bliaut”? Gal dėl to, kad vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojom? Gal dėl to, kad mačiau, jog tai JIS, bet daugiau jo nebėra?
Ačiū už palaikymą. Padėjot labai…
Paprastai viskas neįvyksta per vieną dieną. Jei ilgainiui matei, kad blogai elgeis, tai reikėjo kalbėt su juo, klausinėt ir bandyt keistis. Jei jis nepamatė jokių pokyčių, tai nėra ko stebėtis, kad išsiskyrėt. Patarimas: eik su draugėm kur į barą, išgerk, prisigerk, susikaupk ties mokslu ir pamažu palengvės.
Vakar per “Mokslo sriuba” maciau, kad jausmai kuriuos sukelia nelaminga meile, isdavystes, kai palieka mylimas zmogus ar pan. is tiesu sukelia fizini skausma..gal del to ir asaros upeliais teka, nes skauda..palinketi aisku noretusi kad issiaiskintumet kaip kas ir draugautumet toliau..bet ar imanoma? Beje, kiek laiko draugavote? Gyvenote kartu?
bandyk taisyt situaciją.. tikiuos nebus tas atvejis, kad supratai ką turėjai tik tada,kai praradai.
Žinojau, kad blogai elgiausi… Bet jis tylėjo, o aš pernelyg negalvojau apie tai, kokia šlykšti esu… Visada galvojau “Ai px, vistiek susitaikysim”. Iki kol nebuvo per vėlu. Daug ką galėjau padaryt, dar daugiau galėjau nedaryt…
Dabar tiesiog noriu išgyvent šį laikotarpį… Stengiuosi prasiblaškyt… Bet likusi viena vėl jaučiuosi sumautai. Prisigėrimas man ne išeitis…
Jie tau jis tikrai patinka – KOVOK. MEGINK. SUSIGRAZINK. Bent pamegink.
Susirask veiklos, kad būtų kur mintis nukreipt. Ne pirmai, ir ne paskutinei taip nutiko, visos išgyveno, pavyks ir tau. Pradžia visada būna sunki, paskui viskas susidėlioja į vietas. Praeis kiek laiko ir pati nustebsi, kaip rasi džiaugsmą kitur panašų reikalą pati patyriau, tad žinau, kaip būna laikykis, viskas bus gerai, turi puikią galimybę pasirūpinti savimi, išnaudok ją ir pritrenk kokį laimingąjį
Todėl reikia visada KALBĖTIS, kad ir kokia nemaloni tema bebūtų. Dabar jau kaip yra taip yra, nieko nepakeisi. Pabandyk susirast kokį naują hobį (kad ir į sporto salę vaikščiot, agresiją ištaškyt)
Tikrai jaučiu net fizinį skausmą… Išsiaiškinom viską. Išsiaiškinau, kad jau nieko nebebus…
Draugavom 4metus, kartu negyvenom… Tačiau praktiškai kasdien matydavomės, beveik nei vienos nakties atskirai nepraleidom… O dabar… Antra savaitė kaip viena…
Čia būtent tas atvejis… Praradau… Ir tik tada supratau… Jau nebegaliu nieko ištaisyt… Galiu tik susitaikyt, kad jo nebebus…
Kovojau… Mėginau… Bet išgirdau tik kategorišką “NE”. Todėl pasidaviau… Bet žinosiu, kad viską išbandžiau, o ne paleidau lengvai… Suprantu jį… Atsibodo jam mano nesąmonės…
Gali buti, kad jam tiesiog reikes laiko.. Vyrams apskritai kartais reikia laiko apmastyti sudetingas ir jautrias situacijas.
Ne tu pirma, ne tu paskutinė kuri tai patyrė. Visos mes tai išgyvenom, tai išgyvensi ir tu teisingai leticija pasakė, kad niekas nenumirė. Reikėjo galvot prieš nevertinant žmogaus, o dabar jau pozna, kaip sakoma pati kalta. Nepamirši kas buvo ir tai faktas, tik laikas viską sušvelnins, pasaulis nesugriuvo esi jauna bus dar tų meilių.
Ačiū
Stengiuosi gyvent… Bet dar giliai širdyje galvoju “O gal visgi dar yra galimybė?”…
Žinau, kad ne pirma ir ne paskutinė… Žinau, kad KAŽKADA prisiminsiu su šypsena mūsų visas akimirkas… Bet man DABAR labai negera… Net nežinau kuo užsiimti, nes esu apatiška viskam…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
