Pastaruoju metu gyvenu tokioj nuotaikoj, kad atrodo viskas nesvarbu, antrą mėnesį sėdžiu nieko neveikdama, kadangi po mokyklos nusprendžiau niekur nestoti ir metus pabūti su savimi…Vis užsinoriu ką nors daryt, tačiau arba pritrūksta drąsos, arba nueinu ir išsigąstu žmonių, arba nusprendžiu, kad aš tam per prasta, arba nesulaukus palaikymo iš artimųjų, nusprendžiu, kad tai ne man…Ir tt. Kai atsigulu miegot lenda visokios liūdnos mintys į galvą beveik kiekvieną, pradeda bėgt ašaros, tada susitvardau, nuvyju jas šalin, galvodama “koks skirtumas”. Tačiau dienomis aš negalvoju nuolat, koks blogas mano gyvenimas. Ir pasijuokiu, ir tt.
Žodžiu atsiprašau už nerišlias mintis, bet gal kas mane suprato.
Žodžiu pabandysiu apibendrinti kaip dabar jaučiuosi:
Neatrandu, nesuprantu savęs
Praradau pasitikėjima, nepatinku sau
Nuolatinis abėjingumas viskam
Savęs gailėjimasis
Savęs kritikavimas
Nuoaltinis gėdos jausmas
Žmonių baimė-nepatiksiu, būsiu per prasta, per kvaila
Nesugebėjimas prisiversti ką nors daryti
Padidėjęs jautrumas
Neigiamos mintys apie save
Daug miegu, daug valgau, priaugau svorio
Dauguma pastarųjų dienų neutralios, bandau ignoruoti blogas mintis, tačiau būti laimingai irgi nepavyksta, neprisimenu, kada jaučiausi laiminga. Turbūt vasarą kurį laiką taip jaučiaus.
Žodžiu gal kas yra susidūrę su panašia savijauta? Arba galbūt tiesiog pasidalinkite mintimis, gal matote situaciją ktiaip nei aš ? Būčiau dėkinga už betkokius atsakymus
