Kas man? Depresija?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Iškart sakau-būsiu LAABAI dėkinga toms, kurios nepatingės perskaityti
Jau kokius 2metus esu kitokia nei prieš tai. Prieš ~3metus buvau linksma, daug juokdavaus, nerūpestinga, mėgstanti būti tarp žmonių, bendrauti, aktyvi ir tt. Po to, vieneri metai buvo pusiau geri, pusiau blogi, o tada palūžau, visada buvau jautri, bet tie2metai buvo ypatingai jautrūs…su begalę dienų, kai verkdavau, dėl atsiradusių problemų, kartais, atrodo, iki išprotėjimo, galvojau apie savižudybę, net rašydavau laiškus, galvodavau apie ėjimą pas psichologą, tačiau taip ir neišdrįsau, kreipiausi į jaunimo liniją, tačiau po poros laiškų nusprendžiau, kad tai man nepadeda. Šnekėjausi su tėvais apie tai, ką jaučiu, buvo visokios reakcijos, tiek gailesčio, guodimo, tiek pykčio, smerkimo. Per šį laiką beveik visiškai praradau pasitikėjimą savimi, vengiu žmonių, bijau atsakomybės, pradėjau nekęst savęs, šlykštėtis savim, atsiribojau ir nuo draugų, ir nuo kokios nors veiklos. Beveik metus sėdėjau namuose retkarčiais kurnors išeidama, mokslams skyriau mažai dėmesio. Šią vasarą šiek tiek persilaužiau, atsigavau, buvo netgi labai linksmų dienų, kai pamiršdavau praeitį, galima sakyt visai neblogai leidau laiką, tačiau beveik visą laiką buvau užsieny, pabėgus nuo reikalų ir pažystamų veidų. Vasaros gale, grįžus į Lietuvą, vėl užplūdo liūdesys. Savaitę niekur nėjau iš namų, verkiau dėl baimės, kad negalėsiu susitvarkyti su ateitimi, dėl praeities, tačiau nuo to laiko buvo ir gerų dienų, kai atsipalaiduodavau, išeidavau pasilinksminti su draugais ar išvažiuodavau porai dienų paatostogaut su šeima, pasimiršdavo viskas, bet neilgam, kitą ar dar kitą dieną vėl į galvą plaukdavo niūrios mintys..
Pastaruoju metu gyvenu tokioj nuotaikoj, kad atrodo viskas nesvarbu, antrą mėnesį sėdžiu nieko neveikdama, kadangi po mokyklos nusprendžiau niekur nestoti ir metus pabūti su savimi…Vis užsinoriu ką nors daryt, tačiau arba pritrūksta drąsos, arba nueinu ir išsigąstu žmonių, arba nusprendžiu, kad aš tam per prasta, arba nesulaukus palaikymo iš artimųjų, nusprendžiu, kad tai ne man…Ir tt. Kai atsigulu miegot lenda visokios liūdnos mintys į galvą beveik kiekvieną, pradeda bėgt ašaros, tada susitvardau, nuvyju jas šalin, galvodama “koks skirtumas”. Tačiau dienomis aš negalvoju nuolat, koks blogas mano gyvenimas. Ir pasijuokiu, ir tt.
Žodžiu atsiprašau už nerišlias mintis, bet gal kas mane suprato.
Žodžiu pabandysiu apibendrinti kaip dabar jaučiuosi:
Neatrandu, nesuprantu savęs
Praradau pasitikėjima, nepatinku sau
Nuolatinis abėjingumas viskam
Savęs gailėjimasis
Savęs kritikavimas
Nuoaltinis gėdos jausmas
Žmonių baimė-nepatiksiu, būsiu per prasta, per kvaila
Nesugebėjimas prisiversti ką nors daryti
Padidėjęs jautrumas
Neigiamos mintys apie save
Daug miegu, daug valgau, priaugau svorio
Dauguma pastarųjų dienų neutralios, bandau ignoruoti blogas mintis, tačiau būti laimingai irgi nepavyksta, neprisimenu, kada jaučiausi laiminga. Turbūt vasarą kurį laiką taip jaučiaus.
Žodžiu gal kas yra susidūrę su panašia savijauta? Arba galbūt tiesiog pasidalinkite mintimis, gal matote situaciją ktiaip nei aš ? Būčiau dėkinga už betkokius atsakymus
o kas ivyko tavo gyvenime kad taip pasikeitei?is linksmuoles tapai liudna..
Visiem depresija si vakara
Autore, o tave slegia ir taip emociškai žlugdo aplinka, kurioje esi, tave supantys žmonės? Ar pati negalėtum apibrėžti konkrečios priežasties?
Na nebuvo tokio staigaus pokyčio, viskas vystėsi po truputį, per kokį pusmetį ar metus..Pagrinde manau mokslų problemos, jautimasis nesuprastai. Taip pat artimo žmogaus(vienintėlio, su kuriuo galėjau šnekėtis apie viską) netektis..ne mirtis, tačiau susipykome, vėliau po kelių mėnesių lyg ir susitaikėme tačiau vėl ilgai nebendravome, o dabar susirašome tik kartą per mėnesį, nebėra ir atrodo, jog niekada nebus tokio pačio bendravimo, o tas žmogus buvo man labai svarbus…Su tėvu niekada nesutariau, tas irgi slegia, smurtavo tiek emociškai, tiek fiziškai..Nors šiaip neesu iš asocialios šeimos…
Aplinka keitėsi, teko pabūvoti įvairioje, tačiau dabar turiu galimybe būti su tikrai šauniais, išsilavinusiais, linksmais žmonėmis, tačiau aš bijau, kad jie mane pasmerks, kad aš jiems per prasta, šeimos reikalai irgi atrodo susitvarkė, nors jaučiu, kad jie nesupranta manęs, kaip aš jaučiuosi, bet ne jų kaltė, neilys į galvą…Gal jiems neatrodo, kad viskas yra taip, kaip man atrodo… Manau problema manyje. Laikau save nevykele, tačiau nieko nedarau, kad būtų kitaip. Bijau daryti, atrodo, kad negaliu daryti, neturiu valios ir tt
Bet kitoje aplinkoje sugebi atsipalaiduoti. Matyt, buvimas čia tave varžo, praeitis vis primena apie save.
Praėjau ir aš tą laikotarpį, kai šypsenos ant veido aplinkiniai nematė, tik trumpiau tai tęsėsi (apie 6 mėnesius). Autore, tau svarbu iš pat pradžių pamilti gyvenimą ir save. Pabandyk dienelę kitą atkreipt dėmesį į paprastus dalykus, pasidžiauk jais, nors tikiu, kad atrodo neįmanoma. Pasilinksmink, užmegzk naujas pažintys, nebūtinai tokias, kurios būtų iki gyvenimo galo, bet įdomias, smagias. Nevaržyk savęs ir nestatyk sau ribų ar kažkokių normų,
Ar depresija ar ne, tiksliai nustatys gydytojas. O siaip tai manau viskas ir yra susiije su artimo zmogaus netektimi, sunku, bet stenkis daugiau bendrauti su kitais, uzsiimti ivairia veikla, kol vel atsiras koks zmogutis su kuriuo galesi apie viska sneketis. Nepaluzk svarbiausia ir kovok uz savo laime!
Tuomet vykau su pažystamais, buvome kartu, anglų kalbos reikėjo minimaliai, nešneku angliškai taip gerai, kad galėčiau vykti viena, dirbti. Planvau užsirašyti į kursus, tačiau nežinau kodėl dar vis neužsirašau…
taip issikyrimas su artimu labai paveikia .manau neviena o kaip su mama santykiai?
Tu pati atsakai, kodėl taip yra – bijai, kad gali pasisekt. Tarsi esi nusistačius “esu nevykėlė, man nepasiseks, aš per prasta, aš nesugebu”. NE. Negalima taip. Tu esi įdomu, žavinga, turinti daug ambicijų ir daug pasieksianti – va kaip turi skambėti tavo nusistatymas. Suimk pati save į rankas, nes visų pirma – darbas su savimi tau duos rezultatų.
Aš jau beveik su tuo susitaikiau, bet buvo laikotarpis, kai buvo labai sunku. Dabar net nežinau…viskas taip painu atrodo, labai labai nepasitikiu savimi, o ir yra ko, nieko nemoku, kiti studijuoja, juda pirmyn, aš nieko nedarau, nesugebu būti savarankiška, visko bijau…Bijau ateities, kad nesugebėsiu susitvarkyt ir tuomet jausiuos dar vienišesnė nei dabar, nes niekas nenorės su manimi tokia bendrauti…
taip keisk aplinka ,turi galimybe isvyk dirbt i uzsieni,gal ten atsiras tau skirtas zmogutis saunuole jai turejai drasos isvaziuoti i uzsieni dirbti,dar mokinkis kalbos ir isvaziuok ten isitvirtink,nesvarbu ar seima tave supras ar ne ,jie turetu tave palaikyti..
Parašyk man, teko pabuvoti labai panašioje situacijoje, tai puikiai įsivaizduoju ką išgyveni. Pasidalinsiu patarimais, kurie padėjo sustatyti viską į savo vietas.
susirask psichologa,ivertins tavo situacija,pades susivokti kas kaip.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
