Kas man? Depresija?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Iškart sakau-būsiu LAABAI dėkinga toms, kurios nepatingės perskaityti
Jau kokius 2metus esu kitokia nei prieš tai. Prieš ~3metus buvau linksma, daug juokdavaus, nerūpestinga, mėgstanti būti tarp žmonių, bendrauti, aktyvi ir tt. Po to, vieneri metai buvo pusiau geri, pusiau blogi, o tada palūžau, visada buvau jautri, bet tie2metai buvo ypatingai jautrūs…su begalę dienų, kai verkdavau, dėl atsiradusių problemų, kartais, atrodo, iki išprotėjimo, galvojau apie savižudybę, net rašydavau laiškus, galvodavau apie ėjimą pas psichologą, tačiau taip ir neišdrįsau, kreipiausi į jaunimo liniją, tačiau po poros laiškų nusprendžiau, kad tai man nepadeda. Šnekėjausi su tėvais apie tai, ką jaučiu, buvo visokios reakcijos, tiek gailesčio, guodimo, tiek pykčio, smerkimo. Per šį laiką beveik visiškai praradau pasitikėjimą savimi, vengiu žmonių, bijau atsakomybės, pradėjau nekęst savęs, šlykštėtis savim, atsiribojau ir nuo draugų, ir nuo kokios nors veiklos. Beveik metus sėdėjau namuose retkarčiais kurnors išeidama, mokslams skyriau mažai dėmesio. Šią vasarą šiek tiek persilaužiau, atsigavau, buvo netgi labai linksmų dienų, kai pamiršdavau praeitį, galima sakyt visai neblogai leidau laiką, tačiau beveik visą laiką buvau užsieny, pabėgus nuo reikalų ir pažystamų veidų. Vasaros gale, grįžus į Lietuvą, vėl užplūdo liūdesys. Savaitę niekur nėjau iš namų, verkiau dėl baimės, kad negalėsiu susitvarkyti su ateitimi, dėl praeities, tačiau nuo to laiko buvo ir gerų dienų, kai atsipalaiduodavau, išeidavau pasilinksminti su draugais ar išvažiuodavau porai dienų paatostogaut su šeima, pasimiršdavo viskas, bet neilgam, kitą ar dar kitą dieną vėl į galvą plaukdavo niūrios mintys..
Jei turi galimybę, kreipkis į psichologą, išbandyk vienokią ar kitokią psichoterapiją. Neverta delsti, jei jauti, kad viena pati su savimi nesusitvarkai.
Net pati nustebau ir netekau amo. Man buvo beveik viens prie vieno situacija. Ir nemanau kad psichologai yra vienintele iseitis, Paprasciausiai ateina laikas, kai suvoki, jog neturi tiek daug laiko, kad svaistytum ji liudedama. Neskubek, pamazu apgalvok viska, gilinkis i save ir su malonumu stenkis pazinti tai. Tai sunku paaiskinti, manau daug duoda nesutarimai su tevu, paauglyste ir dar susipykimas. As tai tikrai zinau ir iki siol nera lengva. Bet turi tapti net siek tiek savanaude ir stengtis is visu jegu mylet save ir duot viska ko nori pati sau bei trumpam pamirst kitus retkarciais nueidama pasilinksmint. Niekas nera geresnis gydytojas tik tu pati! Jei nori parasyk taip pat stengsiuos kazkuo padeti, jei tau tik to reikia ir pasipasakoti
Labai daug ką daro savitaiga,kaip pati galvoji,įtikėnėji save-taip jautiesi.. bent jau aš taip galvoju.. nes man pačiai būna tokių dienų,kai atrodo kad niekas nesiseka,geri draugai nusisuka ir nori likti vienas su savo mintimis po to suvoki kad viskas priklauso tik nuo tavęs pačio,juk niekas taves nepavertė tokia? Galvok,sakyk pati sau kad nebenori tokia būti,kad nori atrasti gyvenimo laimę. Esi dar jaunas žmogutis,išnaudok visas galimybęs kurios yra duotos juk tik tu esi savo gyvenimo kalvis,ir tik tu žinai kokia tinkama kryptimi turi eiti
As irgi radau savo minciu ir jausmu ir buvusiu situaciju…
Sianakt saules uztemimas 00.44 h.,pasiskaitykit Delfyj yra straipsnis,skyrelyje psichologija,puiki proga keistis
Gali ir man kada parasyti,jei noresi,tikrai suprantu,kaip jauties
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
