Paskaičius komentarus – tradicinis problemos sprendimo būdas – nekankinkit savęs, skirkitės… Tai yra šeima, ir šeimose būna krizės, ir būna konfliktai (visose normaliose). Negalima dėl to, kad ištiko krizė ar kilo didelis konfliktas (kad ir eilinis) pulti skirtis. Kodėl negalima? Nes per visą gyvenimą tiap ir plauksi – čiut koks slenkstis, renkuosi kitą upę, ir nesukursi gražios šeimos (ilgainiui – išvis liksi viena). O dar baisiau – tokio elgesio modelio mokysi ir vaikus. Kodėl į situaciją nepažiūrėjus vyro akimis? Kad ir dabar – vyras supyko, trenkė durimis, išvažiavo… Gal iš tiesų autorės elgesys išvedė iš kantrybės? Ir gal (pabrėžiu) su vyru viskas daugmaž ok, o tai, kad autorė jaučiasi skuduras, tai – autorės savivertės, savigarbos bėdos? Ir reikia dirbti su savimi, o ne “apdirbinėti” vyrą beigi iš jo reikalauti įrodymų, kad ji nėra skuduras? Jei autorė jaučiasi skuduru, vadinasi, ji leidžia sau tokiu būti. Ir ar su šituo vyru, ar su kitu – nesvarbu, nes principas yra toks: aš leidžiu sau būti vyro skuduru. Tai ar čia vyro problema? Išsiskirs, susiras kitą ir vėl ta pati bėda. Tai gal galima su dabartiniu vyru mokytis bendrauti taip, kad nesijaustum skuduras bei mokytis pamilti save?
