Taigi pati zinot,ka daryti

galiu tik tiek pasakyti, nepadės lakstymas iš paskos.Ignoravimas šiuo atveju geresnis pasirinkimas.Visiškai suprantu ir savo kailiu esu patyrusi,kaip sunku yra ignoruoti. Aš irgi iš tų lakstančų iš paskos.Mes , moterys, linkusios viską lipdyti ir taisyti, tačiau vyrai atsibunda tik tada,kai mes parodome, jog nuleidome rankas ir mums neberūpi. Pabandyk ignoruoti bent keletą dienų, kad ir kaip sunku bus ir atrodys neįmanoma, dėl dukrelės.Tu nežinai ar jis tikrai nieko nedarys, visos mes taip galvojame. Vyrams reikia tik apžadinti medžiotojo instinktą.Sėkmės ir būk stipri!

Viena pati santykių nesutvarkysit. Dėl jų turi stengtis abi pusės. O jei vyras to nenori, nieko ir nebus.

aukso žodžiai ir šventa tiesa

vat ir as galvoju,

kad pirmiausia, nieko nepakeisit, jei jis nenores keistis – moters noro gyvent graziai negana. Tokiu elgesiu jau jis parodo, kad priejot liepto gala… siaip retai kada vyrai atsivercia… vienetiniais atvejais, kai is tiesu jaucia, kad praranda ar prarado savo moteri.. ir tai ne visi. Jie yra savimeiles pilni padarai, daznai gyvena taip kaip jie patys to nori ir nepaiso kitu noru.

antra, galvodama apie dukra, turit ne nelaimeje gyvent, o rodyt pavyzdi jai tvirtos, pasitikincios, laimingos moters, kuri niekada nebus skuduru. Tad siuo atveju Jus daugiau darot zala savo vaikui nei nauda. Turit uzauginti tokia pat moteri – kuri neleis i save sluostyt koju jokiam diedui!

trecia, spjaukit i santykiu gerinima ir gyvenkit sau su vaiku. Jei matysit, ilgainiui nieko nesikeicia – vienintelis patarimas mest lauk toki vyra. Jauna esat, susirasit kita to verta zmogu. Vienas vaikas tai ne du ir ne trys. O moterys buna is su tiek skiriasi!

sekmes! ir moteriskos laimes

keliu temą. sėkmės

Koks vaiko amzius.as manau nereikia vienai stengtis,reik abiems.jei jis nieko nedaro reikia skirtis

Kokie skirtis ? Pirmiau susirandi kita,o tada igauni atsparuma anam ,o va tada jau gali skirtis,nes nezliumbsi puse metu

vaikas uzauges nepadekos,kad del jo aukojaisi ir negyvenai savo gyvenimo

Atsisėskit ir pasikalbėkit. Pasakyk, ko tu nori iš santykių ir kokio žmogaus tau reikia jiems sukurti (“man reikia vyro, kuris rodytų dėmesį, kiekvieną dieną stengtųsi dėl mano šypsenos, padėtų buityje, noriu gražiai sutarti, išvengti pykčių, gražiai, įdomiai, laimingai nugyventi gyvenimą, senatvėje rūpintis vienas kitu” ir t.t.). Tada paklausk ko nori jis, tik būtinai paprašyk būti visiškai atviru ir pažadėk nepykti, kad ir koks atsakymas bebūtų. Ir viskas bus aišku jeigu jis nesugeba būt vyru ir netgi gerbti jūsų – tai kam tada tokio reikia? Dėl dukrelės? Patikėkit manim, jai daug maloniau matyti tėvus atskirai, bet laimingus, nei kartu, bet riejantis. Vaikai juk puikiai jaučia tą įtampą. sėkmės.

O pokalbį pradėkit maždaug taip “labas, ar turi laisvą minutę pasišnekėti?”. Palaukit, jei reikia, kol susitvarkys savo reikalus(ar po dušu nueis, ar užkąs), o tada jau ramiai šnekėkit

Nesuvokiu, kam Jūs dar kankinatės?

Juk vaiką turi kaip nesupranti.

Šiaip baisu kai paskaitai tokias temas, kad vaikas tampa priežastimi savęs negerbti, neva dėl jo gerovės “aukojamasi”. Baisu nu.

.Liūdna, bet.pati juk suprantate, kad nieko gero…………..

limitas vaikas man neatrodo priežastis savęs kankinimui. Užaugęs jis tikrai nepasakys ačiū už tai, kad mama buvo skuduras.