“būdavo tų mano durnų išsidirbinėjimų, kai ‘dingdavau’ ir ignoruodavau jo pastangas su manim susisiekti”; “daugiau kvailų bajerių sugalvodavau, nors žinau, kad jį tai skaudindavo”; “pasakiau savajam, kad gali prie manęs nebūt prilipęs, eit ir su kitom panom, kad ir bučiuotis ar apsikabinęs būt, man dzin” – visokie tokie išsikalinėjimai, bent mano nuomone, parodo nerimtą požiūrį į draugystę ir, be abejo, pagarbos savo žmogui nebuvimą. nežinau, bet jeigu mano vaikinas taip su manim elgtųsi, nieko nepakeistų ir tai, kad jis gamina man valgyt ir tai, jog kartais stengiasi pakelt nuotaiką. na, aš jūsų santykių nežinau, bet galbūt žmogui nusibodo toks vaikiškas tavo požiūris į santykius – vieną dieną būnu gera ir padedu, o kitą jau nuo jo atsiriboju siena ir net žinodama, jog mano elgesys jį skaudina, vistiek elgiuosi taip pat. bent aš su tokiu žmogum ilgai neišverčiau, galbūt ir tu jau perpildei vaikino kantrybės taurę?
