Vaikinas supyko ir ignoruoja. Ką daryti?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos
Pradėsiu nuo pradžios, trumpai, kad susidarytumėt visą vaizdą. Mokykloj buvau įsižiūrėjus tokį vaikinuką, paprastas, išvaizdos ten nėra super, bet šiaip fainas. Tuo metu jis dar turėjo panelę, nors sakydavo, kad ją myli, bet iš jo pusės jutau nemažą simpatiją man- rodydavo dėmesį, stengdavosi visur būti kartu, lydėdavo iš mokyklos, duodavo nusirašyt ir panašiai Nežinau, kažkaip man pasirodė, jog nemyli tos savo anos, jei jau mane taip kibina, tai ėmiau ir išskyriau juos. Ir nė kiek nesigailiu. Abu buvom laimingi, susitikdavom dažnai, vakarais ilgai šnekėdavomės, jei iš kokio renginio grįždavom, lydėdavo iki pat namų, kad man nebūtų baisu, būdavo tų mano durnų išsidirbinėjimų, kai ‘dingdavau’ ir ignoruodavau jo pastangas su manim susisiekti, bet nepaisant viso to, jis visvien mane be galo mylėjo. Nemokėjau vertinti jo rytais parašyto “Labas rytas, brangioji” ir kiekvieną vakarą “Labai tave myliu, labos nakties”, kuo toliau, tuo daugiau kvailų bajerių sugalvodavau, nors žinau, kad jį tai skaudindavo, net jei ir neparodydavo to. Kentė žmogelis mane ir mano periodiškai pasikartojančius tokius durniavimus 3 metus, iki šio savaitgalio. Gera kompanija, visi savi, nereikia nei alkoholio- pliurpiu bet ką, visi juokiamės, neapgalvoju savo žodžių, pasakiau savajam, kad gali prie manęs nebūt prilipęs, eit ir su kitom panom, kad ir bučiuotis ar apsikabinęs būt, man dzin. Iš pradžių visiškai nesureikšminau, kad grįžom atskirai, ar kad tą vakarą daugiau ir nebesikalbėjom. Ne maži esam, aš nenorėjau ilgai būt, o jis pasiliko. Bet kai nuo tos dienos nei žinutės iš jo, nei skambučio- ko niekad nebūdavo! Visą savaitgalį man metęs juodą ignorą, neatsiliepia, neatrašo, kai pati rašiau, galų gale kai prisiskambinau, tik tiek pasakė, kad netrukdyčiau jam, nes užsiėmęs,-labai šaltai. Net nežinau ką bedaryt- nenoriu atakuot telefono kaip kokia beprotė, ir taip jau per dieną išsiunčiau kokių 20 SMS, ir jokio atsako…Tikrai nenoriu taip visko palikti, galutinai susipykt ir išsiskirt su juo! Ką daryt?
nepykit, bet tikra durnele… saukstai po pietu
tai gal atsiprasyt pabandyk? gal jis to ir laukia? tiesiog atsiprasymo? ir kita karta vertinkit tai ka turit
Nu bet neparašė, kad va viskas, užknisai- skiriamės! taip kad nėra čia dar “šaukštai po pietų”
Galbūt jo ex geresnė nei tu, tai grįžo pas ją vat ir užsiėmęs ir šaltas, nes savo durnumu jausmus numušei
“tai ėmiau ir išskyriau juos. Ir nė kiek nesigailiu.” karma’s a bitch.o šiaip gerai padarė vaikinas, ne kiekvienas tiek laiko būtų kentęs tokius išsidirbinėjimus
Kazkas jumis bando isskirt
Pati kalta. Taip tau ir reikia…
@eletthi Kokia čia tau karma Nebent jo ex atveju, išvis elgėsi kaip su juo kaip su šuniu, jokios pagarbos- atveši mane čia, nuveši ten, nupirksi gėlių man. Tiek ten ją ir mylėjo, kad paliko dėl manęs.
Matyt neperskaitei iki galo prašiau pagalbos, o ne užmėtyt akmenimis
Kad jau rašiau jam… Nenoriu pasirodyt kaip overly-attached girlfriend. Bent atrašyt galėtų, o tai jaučiuos lyg su siena kalbu ;/ Atsiprašau už anonimą čia, kažką netaip suspaudinėjau
tai kad tu irgi ne ką geresnė, tam vaikinui visą draugystės laiką taip pat nerodei jokios pagarbos o šiaip, sakau, labai realu, kad jį galutinai užkniso tokie išsikalinėjimai ir jeigu jis protingas, tikriausiai po kiek laiko apsireikš norėdamas tik nutraukt santykius. nejaugi pati apie tai nesusimąstaii ir vis dar tikiesi, jog bet kokiu atveju viskas susitvarkys išsaugant ‘santykius’?
Kodėl manai pagarbos nerodžiau? jei nerašiau, tai reiškia, kad nerodžiau? O kaip gi- rūpinausi juo, valgyt gamindavau, kai pas mane būdavo, kai pas jį būdavom irgi padėdavau šeimininkaut, palaikydavau jam sunkiu metu, ištraukiau iš depresijos, kai norėjo žudytis ilgai atkalbinėjau, buvau su juo, tempiau į visokius renginius, stengiausi jam nuotaiką gerint kaip įmanydama. O kad durnai pakalbėjau kelis sykius- viskas, jokios pagarbos iš manęs? na jau.
o nemanai, kad tą ‘eik pabendraut su kitomis, kad ir bučiuotis, man vienodai’ jis interpretavo kaip pasakymą – tu man neberūpi taip, kaip rūpėjai, t.y. mes nebesame įsipareigoję?
ypač pridedant dar ir tas tavo periodiškai pasitaikančias erzinimo bangas..
Kokia gali buti draugyste, jei tik vaikinas zeria tau graziausius zodzius? Negrazu taip sakyti, bet dziaugiuosi, kad dabar galite pasijaust jo vietoje
“būdavo tų mano durnų išsidirbinėjimų, kai ‘dingdavau’ ir ignoruodavau jo pastangas su manim susisiekti”; “daugiau kvailų bajerių sugalvodavau, nors žinau, kad jį tai skaudindavo”; “pasakiau savajam, kad gali prie manęs nebūt prilipęs, eit ir su kitom panom, kad ir bučiuotis ar apsikabinęs būt, man dzin” – visokie tokie išsikalinėjimai, bent mano nuomone, parodo nerimtą požiūrį į draugystę ir, be abejo, pagarbos savo žmogui nebuvimą. nežinau, bet jeigu mano vaikinas taip su manim elgtųsi, nieko nepakeistų ir tai, kad jis gamina man valgyt ir tai, jog kartais stengiasi pakelt nuotaiką. na, aš jūsų santykių nežinau, bet galbūt žmogui nusibodo toks vaikiškas tavo požiūris į santykius – vieną dieną būnu gera ir padedu, o kitą jau nuo jo atsiriboju siena ir net žinodama, jog mano elgesys jį skaudina, vistiek elgiuosi taip pat. bent aš su tokiu žmogum ilgai neišverčiau, galbūt ir tu jau perpildei vaikino kantrybės taurę?
Galbūt. Bet ir vėl- stereotipai. Laikai vaikiną prisirišus prie savęs, pavydi jo, neleidi į kitas net pažiūrėt, ar bendraut- BLOGAI. Leidi vaikinui eit kur nori, bendraut su kuo jam patinka ir daryt ką jis nori- vėl blogai? Ta prasme, tai man daryt? nenoriu jo prisirišus laikyt- sakau, esam pora, bet nelaikau tavęs prie savęs, tu laisvas žmogus- daryk ką nori! Laisvė! Kiekvienam vaikinui tokia pana turėtų patikt, kad už pavadžio pririšus nelaiko
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
