Sveikos

Pradėsiu nuo pradžios, trumpai, kad susidarytumėt visą vaizdą. Mokykloj buvau įsižiūrėjus tokį vaikinuką, paprastas, išvaizdos ten nėra super, bet šiaip fainas. Tuo metu jis dar turėjo panelę, nors sakydavo, kad ją myli, bet iš jo pusės jutau nemažą simpatiją man- rodydavo dėmesį, stengdavosi visur būti kartu, lydėdavo iš mokyklos, duodavo nusirašyt ir panašiai Nežinau, kažkaip man pasirodė, jog nemyli tos savo anos, jei jau mane taip kibina, tai ėmiau ir išskyriau juos. Ir nė kiek nesigailiu. Abu buvom laimingi, susitikdavom dažnai, vakarais ilgai šnekėdavomės, jei iš kokio renginio grįždavom, lydėdavo iki pat namų, kad man nebūtų baisu, būdavo tų mano durnų išsidirbinėjimų, kai ‘dingdavau’ ir ignoruodavau jo pastangas su manim susisiekti, bet nepaisant viso to, jis visvien mane be galo mylėjo. Nemokėjau vertinti jo rytais parašyto “Labas rytas, brangioji” ir kiekvieną vakarą “Labai tave myliu, labos nakties”, kuo toliau, tuo daugiau kvailų bajerių sugalvodavau, nors žinau, kad jį tai skaudindavo, net jei ir neparodydavo to. Kentė žmogelis mane ir mano periodiškai pasikartojančius tokius durniavimus 3 metus, iki šio savaitgalio. Gera kompanija, visi savi, nereikia nei alkoholio- pliurpiu bet ką, visi juokiamės, neapgalvoju savo žodžių, pasakiau savajam, kad gali prie manęs nebūt prilipęs, eit ir su kitom panom, kad ir bučiuotis ar apsikabinęs būt, man dzin. Iš pradžių visiškai nesureikšminau, kad grįžom atskirai, ar kad tą vakarą daugiau ir nebesikalbėjom. Ne maži esam, aš nenorėjau ilgai būt, o jis pasiliko. Bet kai nuo tos dienos nei žinutės iš jo, nei skambučio- ko niekad nebūdavo! Visą savaitgalį man metęs juodą ignorą, neatsiliepia, neatrašo, kai pati rašiau, galų gale kai prisiskambinau, tik tiek pasakė, kad netrukdyčiau jam, nes užsiėmęs,-labai šaltai. Net nežinau ką bedaryt- nenoriu atakuot telefono kaip kokia beprotė, ir taip jau per dieną išsiunčiau kokių 20 SMS, ir jokio atsako…Tikrai nenoriu taip visko palikti, galutinai susipykt ir išsiskirt su juo! Ką daryt?