Autore, užjaučiu tave , žinau ką jauti, nes pati augau panašiomis aplinkybėmis. Todėl išdrįsiu teigti, kad ištverti iki savarankiško gyvenimo įmanoma. Nuolat sau primink, kad tai laikina ir vis artėja šio košmaro pabaiga – tai padeda nepalūžti. Stenkis ignoruoti tėvų žodžius, įprask laikyti juos tuščia vieta – to galima išmokti. Ryžtingai ieškok išeities (gera pasiūlyta mintis – mokymo įstaiga su bendrabučiu), klausk, domėkis, nenuleisk rankų ir išeitis atsiras. Jei jausi, kad jau palūžai ir ima blogi ketinimai – tik nepasilik viena, skambink kam nors, rašyk ar susitik. Ir atmink, kad dažnai tokio likimo žmonių antroji gyvenimo pusė sukūrus savo (tikrąją) šeimą būna labai labai laiminga, tau verta dėl to kovoti
Jei galėčiau kuo padėti rašyk į AŽ
