Neseniai ir mane paliko vaikinas, čia gal dauguma merginų žino tą istoriją, mat labai mane sukratė visas tas įvykis. Pasakė, kad nieko nebejaučia, paskutinis mūsų susitikimas buvo toks siaubingas, kad net sunku apsakyti. Pasakė, kad manęs seniai negerbia, kad neturi jokio gražaus atsiminimo su manimi, užmetė tokią mintį kuri davė suprasti, jog su manimi tik laiko daug užgaišo. Ne tai, kad pykau ant jo, kaip tiesiog nustojau po visų tų jo žodžių save mylėti. Negalėjau pakęsti savo minčių, judesių, viskas kėlė pasibjaurėjimą savimi, mat žinojau, jog visos manęs tokios jis nemyli ir netgi nemėgsta. Vis mąsčiau, kokia gi šlykšti aš turėčiau būti, jog jis pasakė man tokius dalykus?
Tuomet dar buvo pavasaris, artėjo vasara ir nežinojau kur man dėtis. Ant tiek buvau pripratusi prie buvimo su juo, jog iš karto po išsiskyrimo pirmą savaitę nemokėjau net pradėti dienos. Prabudus ryte mintyse vis kaip plokštelė prasisukdavo mintis “VĖL prasidėjo diena, kaip man ją reikės prastumti?”. Ir visą laiką tik miegodavau, nes tik miegant greičiau prabėgdavo laikas ir nebūdavo kažkokių minčių. Kitaip tariant, savotiškai norėjosi prasmegt kažkur po žeme, nes miegas labai priminė mirtį – laikas eina, o tu nežinai, kad jis eina.
Kasdien panikuodavau, atrodė, kad šita vasara bus pati blogiausia vasara kokią tik būsiu turėjusi. Mat vis laukiau jos, maniau, kad su buvusiu lėksim prie jūros, pas jį į kaimą, kažkur važiuosim, kažką darysim, daug planų turėjau galvoje, o štai likau prie suskilusios geldos.
Ir netikėtai, kai kasdien prieš miegą jausdavausi tikrai tragiškai, o užmigdavau su valerijonu, bei jau buvau užsirašiusi pas psichiatrą, vien tam, kad tiesiog išduotų vaistų stipresnių, birželį visai atsitiktinai atsirado kitas žmogus. Tiesiog iš karto kai tik baigėsi studijos išvykau su draugų pora į festivalį Kilkim Žaibu, o ten vyko ir vienas vaikinas, kurį aš kažkada dar buvau pastebėjusi kai draugavau su buvusiu. Tas vaikinas man patiko, nes priminė mano pačią pirmąją jaunystės meilę. Ir ką, po festivalio viskas prasidėjo. Pajutau, jog mano mintys nukrypo visai kita kryptimi. Ir nors man visiškai nėra būdinga įsižiūrėti į žmogų taip staiga, tačiau tai tiesiog įvyko. Nuo tos dienos man nė karto nesugrįžo klaiki ar liūdna mintis apie buvusį. Taip, dažnai jį pastebiu per facebook’ą, matau, jog ir į Estiją buvo nuvykęs su viena mergina, jog lyg ir leidžia laiką tikrai šauniai be manęs, dažnai kompiuteryje randu mūsų bendrų nuotraukų, bet tos mintys manęs jau nebepalaužia, nes kas kartą šalia turiu kažką, kas manimi rūpinasi stipriau nei buvęs, šypsosi, ko buvęs beveik nedarydavo, su manimi juokiasi ir juokauja, o kai nutinka kokia problema, nebėga kaip buvęs į krūmus su savo principais, o suima mane už pečių, papurto ir sako “kalbamės”.
Šiandien esu dėkinga savo buvusiam, jog buvo mano gyvenime ir kad mane visgi paliko. Nors ir skaudžiai, tačiau jei nebūtų to padaręs, būčiau likusi su sau netinkamu žmogumi. Kuris manęs nemylėjo, kuris nematė su manimi ateities. Ir ta kančia ir liūdesys, jis visada atsiperka. Nes niekada nebūna taip, jog žmonės užstringa visam gyvenimui vienoje nuotaikoje ar fazėje. Šiandien jūs jaučiatės blogai, bet tai netruks amžinybę. Netgi savotiškai siūlau pasimėgauti šiuo liūdesiu, nes kai mes jaučiamės laimingi, mes retai kada mąstome taip įžvalgiai, taip atidžiai matome kas vyksta aplinkui. O laimė ateis net jei jūs ir bandysite ją atstumti. Taip surėdyta ta žmonija.
Išsiplėčiau, bet čia komentaras, ne pagrindinė tema – kas norės, tas galės apeiti, kam bus smalsu – tas galės paskaityti. Tai tik viena eilinė istorija iš daugelio visų kurias yra patyrusi kiekviena mergina
Beje, jei jau parašiau HUGE komentarą, tai dar ir nuotraukom užpilsiu kurios savotiškai prisitaiko prie to liūdno mood’o, o kai kurios ir pakelia entuziazmą Skanaus
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
<div
