Gyvenimas su mylimuoju. Patarkit!
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos
Pakliuvau į tokią truputi painią situaciją ir norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, gauti kažkokių patarimų
Su vaikinu kartu esame 5 metus, gyvenimas mums metė daug iššūkių, bet mes juos visus įveikėm iškelta galva, todėl tikrai žinau, kad čia tas žmogus su kuriuo būsiu ir noriu būti. Taigi, pamirškit tą mėgstamą frazę – “bėk tik toli nuo tokio”
O situacija tokia:
Nuo rugsėjo keliamės kartu gyventi į Vilnių, nes aš ten studijuoju (vaikinas žada ieškoti ten darbo) Kad gyvensime kartu jau seniai buvome suplanavę, butas išnuomotas ir aš tuo patenkinta. Bet… jo pasiūlymą gyventi kartu aš supratau, kaip na tokį studentišką – kas antrą savaitgalį grįšti namo, ta prasme, kad tavo tikrieji namai yra tėvų namai Tačiau visai neseniai kalbėjome šia tema ir supratau, kad draugas turėjo galvoje visišką išsikraustymą iš tėvų namų, bendrą šeimyninį gyvenimą dviese Aišku, ši mintis man patinka dar labiau. Tik yra vienas didelis minusas, aš dar studijuoju, savo pajamų neturiu, esu pilnai išlaikoma tėvų… Vaikinas tai supranta, bet sako, kad jis dirbs ir mus išlaikys. Na taip, jis turi pinigų, ilgai dirbo užsienyje. Bet aš nesutinku, kad taip sunkiai uždirbtus ir tiek laiko taupytus pinigus jis išleistų tiesiog pragyvenimui. Būtų labai nesąžininga… O pradėjus savo gyvenimą, būtų nelogiška jei tėvai ir toliau man duotų pinigus (nors jie man siūlė tokį variantą – nesutikau) Turint omeny, kad esu studentė – gaučiau darbą nebent 0,5 etato kokioj nors picerijoj arba kavinėj. Atlyginimas nedidelis, bet vis šis tas. Na ir ką jūs manot?? Vaikinas nesutinka, kad aš dirbčiau tokį darbą, naktimis, kur pilna girtų vyrų
Taigi, merginos, gal turite patarimų kaip man elgtis tokioje painioje situacijoje? Negi aš turėčiau sutikti būti pilnai išlaikoma vaikino, kuris dar net nėra mano vyras? UP!
nu taip, turetum sutikti. Norit bendro gyvenimo, tu studente, o jis dirbantis, tai lai ir prisiema atsakomybe.
Aš manau, kad jums reikėjo pagalvot prieš išsinuomojant butą. Bet jei jau išsinuomojot ir nenorit sėdėt ant sprando, tai eikit kad ir tą 0,5 etato padirbt. Vis šis tas…
na, mes taip ir gyvenam jokių oficialių pajamų negaun, tad galima sakyti, kad jis mane išlaiko viską, kas susiję su mokslais, kurą važiavimui į paskaitas apmoka tėvai. taip pat daug padeda mano teta, seneliai. na, jie visada man duodavo pinigų, tad ir išsikrausčius iš tėvų namų niekas nepasikeitė jei reikia drabužių, batų, vaistų, pas gydytojus, pinigų tam duoda tėvai, nors ir neprašau.
nemanau, kad blogai būtų jei ir toliau tėvai duotų pinigus. koks skirtumas gyvenat barake ar su vaikinu bute.
o darbas nebūtinai turi būti naktimis tarp girtų vyrų. nebent paskaitos iki vėlumos.
Tai susiraskit kita darba, kur nebutu girtu vyru ir nereiktu naktim dirbti Is pradziu priimkite tevu pagalba, susitarkite, tarkim, pusmeciui. Tuomet stebekit kaip sekasi darba su studijom derinti ir po biski atsiribosit nuo tu tevu finansavimo. Man irgi nesinoretu, kad 100% vaikinas islaikytu
o as tai nesuprantu, paaiskinkit: sugalvoja gyventi bendra gyvenima su vyru, bet tevai toliau islaiko. Cia normalu? Man cia atsakomybes nebuvimas visiskas ir nesubrendeliskumas. Nori vaidinti seima, ok, issilaikyk pati arba tegu vyras islaiko. O ne susimesk ir tegu tevai remia.
Tai aš ir sakau, kad nenoriu būti išlaikoma tėvų. O vaikinas nenori, kad dirbčiau, sako, kad turiu visą dėmesį skirti mokslams nes liko paskutinis kursas todėl turiu stengtis. Jis nori ir gali mane išlaikyti, tačiau aš mieliau dirbčiau.
o koks skirtumas-ar autorė gyvens barake, ar nuomosis kambarį pas bobutę, ar gyvens su vaikinu? šiuo atveju ji studijuoja Vilniuje, o gyvena kitam mieste. tai bet kokiu atveju negyvena su tėvais.
o mano atveju, tai kai pradėjom gyventi kartu, aš turėjau darbą. kai pasibaigė sutartis, susiradau kitą, bet ten mane išdūrė. po to nebepavyko nieko susirasti. mano vaikinui netrukdo tai, kad aš nedirbu. o kitų pagalbos neprašau, bet jei mano artimieji primygtinai ją siūlo-priimu. taip pat ir mes jiems padedam kuo galėdami. tam ir yra šeima-kad palaikytų vieni kitus ne tik tada, kada gerai, bet ir blogais laikais.
tai tu nesi vaikino nuosavybė. esi suaugęs žmogus ir pati sprendi ką daryti. jei nori dirbti-dirbk.
Pabandykite susirasti darba, kurio metu galetumete mokytis.. Kad ir krautuvelej kokioj mazoj, kur 2 zmones per valanda ateina, o likes laikas – galima vartyti konspektus :
tai ir viskas, mokaisi sau ramiai. Vasara pradesi dirbti po mokslu ir viskas bus gerai
Cia dar panelei, kuri sako, kad koks skirtumas kur gyventi: barake, pas bobute ar su vyru, tai zinok SKIRTUMAS DIIIIIIIIIIIDELIS. Nes gyvenimas kartu rimtas atsakingas zingsnis, su visom pareigom ir atsakomybem.
Kažkaip keistai jūs į viską žiūrit. Kaip suprasti sąvoką “tikrieji namai”?
Gyvenimas susimetus su vyru yra “blogi laikai”, kai reikia seimos palaikymo? Rly?
ne tą turėjau omeny. norėjau pasakyti, kad gyvenamoji vieta nekeičia to, kad ji studentė
hasa nekalbėjau konkrečiai apie tai. o jei taip, tai ne gyvenimas kartu su mylimuoju yra “blogi laikai”, o laikas, kuomet pinigų yra tik duonai. ir nematau nieko blogo priimti artimųjų siūlomą dešrą.
Nu čia dabar studentė, ne studentė, bet jeigu gyvena su VYRU, tai reiškia dabar jau jie yra ŠEIMA atskira su atskirais finansais, o ne ji, vyras ir jų tėvai. Kas čia per rėmimai dar gali būti?
Tai neieškokit padavėjos darbo, eikit lankstinukų į pašto dėžutes mėtyti ar kažką panašaus daryti. Ieškokit kompromiso, yra ir daugiau darbų, kuriuos galima dirbti puse etato. O šiaip, jums gana pasisekė dėl vaikino požiūrio, aš siūlyčiau, nedirbti, bent jau nuo pradžių, apsiprasti, labiau atsipalaiduoti ir skirti daugiau laiko mokslams, vistik paskutiniai metai. O ir nepritekliaus nebus vien dėl to, kad nedirbsite.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
